Tai yra romanas apie britų Karališkąją šeimą ir Amerikos Baltuosius rūmus. Ir apie dviejų vaikinų meilę, kuri yra ribojama viešumo, reglamento, taisyklių ir kartais net šimtmečius siekiančių tradicijų. Politika ir meilė, ar tai suderinama? Kartais taip, kartais ne.
Senais laikais su dideliu susidomėjimu žiūrėjau serialą „Skandalas“ – būtent ten vyko nesibaigiantys meilės ir aistros proveržiai Baltuosiuose rūmuose. Tad šis romanas man priminė minėtąjį serialą. Tikėjausi daug intrigų, aistrų, politikos vingių ir labirintų, tačiau man pasirodė, jog šiame romane vis tik viršų ėmė kūniški malonumai ir nuspėjamumas.
Viena vertus – smagu skaityti apie meilę seilę, smagiai vystėsi pagrindinių veikėjų santykiai, tačiau tam tikrais atvejais norėjosi, kad logikos neužgožtų hormonai. Norėjosi, jog žmonės savo tikslų, norų ir ambicijų nenumestų dėl naujos simpatijos. Daug ko man čia norėjosi, ir ne visai likau supratusi, kodėl šis romanas toks populiarus. Esu skaičiusi begalę nuostabių kūrinių LGBT+ tema, ir jie buvo subtilūs (vieni mažiau, kiti daugiau). Tačiau pati labai nemėgstu, kai žmonės dėl santykių pameta viską, kas jiems svarbu. Kad vystantis naujam ryšiui užmesi daug veiklų, kol adaptuosiesi prie naujos rutinos, kurioje atsirado naujas žmogus – normalu. Vis tik sprendimas atsisakyti didelių karjeros galimybių dėl hormonų – nežinau nežinau. Ypač kai turi tokių didelių ambicijų, kokias čia turėjo Aleksas.
Aleksas ir Henris – du labai jauni žmonės, kurie tik labai maža dalimi gali priimti sprendimus savo gyvenime, o dažniausiai tie jų sprendimai yra jau priimti kitų žmonių dar prieš jiems spėjant ką nors apsvarstyti. O kur dar nuolatinis visuomenės dėmesys ir žurnalistų persekiojimas.
Nežinau, ar norėčiau tokio gyvenimo. Nežinau, ar net ir toji meilės istorija mane čia įtikino, nes pasirodė sunku patikėti, kad dėl aistros galima išmėtyti savo svajones ir didelius norus bei tikslus.
