Tai knyga, kuri mums paskaoja apie moteris, kurios atsiduria itin vyriškose aplinkybėse, tačiau jėgos, valios ir stiprybės savyje kartais turi daugiau nei jie. Tai studija apie tai, kaip jos tokiomis alinkybėmis prisitaiko – kai puola ir svetimas, ir iki galo neprisileidžia savas. Tai dar vienas mūsų istorijos liudijimas, faktai, pasakojimai iš tų laikų, kai žmonės aukojo savo gyvenimus ir gyvybes dėl mūsų tautos ateities.
Knyga parašyta itin lengvu stiliumi ir puslapis po puslapio, skyrius po skyriaus veda mus per partizanės Monikos Alūzaitės gyenimą ir dar daugiau – per kitų partizanų gyvenimus ir patirtis. Autorius čia dalinasi informacija iš tardymų, laiškų, dienoraščių, liudijimų ir archyvų. Vis tik Ėmužis ir pats ne kartą pabrėžia, kad ne visais šaltiniais yra galima pasitikėti. Ypač tais, kurie atkeliavo iš sovietinių institucijų kaip neva tardymų išrašai. Autorius net pabrėžia, kad tokie dokumentai niekada neparodys kas iš tiesų vyko – ar tardytojas kalbėjo ramiai, ar kišdamas adatas po nagais partizanui… šioji dalis pasirodė itin įdomi ir privertė susimąstyti – kiek daug istorijos galima lengvai suklastoti. O kur dar laiškai, kuriuos itin profesionaliai sovietai kurpdavo pasitelkę raštą mokančius nukopijuoti į pagalbą.
„Paskatino ir vyravęs įsitikinimas, kad antroji sovietų okupacija ilgai netruks – neleis Vakarų valstybės, tereikia palaukti keletą mėnesių, gal metus.“
Perskaičiau šį sakinį, įsiklijavau lapelį ir palinksėjau galva. Istorija kartojasi. Ne pas mus. Ne mums. Bet viltis, kuri tada buvo nukreipta į Vakarus, lygiai taip pat stipriai yra laukiama ir šiandien Ukrainoje. Viskas lyg per kalkę nurašyta, jei paimsime dabar laukiančius ir pagalbos trokštančius žmones. Sakiniai girdimi šiandien, jau dvidešimt pirmame amžiuje, ir jie niekuo nesiskiria nuo tų, kuriuos savo dienoraštyje rašė Alūzaitė. Ir tai gąsdina, būčiau naivi, jei sakyčiau kitaip.
Patiko ir partizanų gyvenimo (egzistavimo) aprašymai, detalūs bunkerių nupasakojimai, jų darbas. O suvis labiausiai pritrenkė žmonių viltis ir troškimas vieni kitiems padėti. Ar buvo daug išdavysčių? Be abejonės. Ar daug žmonių nukentėjo? Nežinia, ar kada nors sužinosime tikruosius skaičius. Tačiau tie atvejai, kuomet žmonės aukojo pinigus, rinko talonų šakneles, neva už tas aukas gaus kompensacijas kai Lietuva bus išlaisvinta, rodo, kad žmonės iš tiesų matė šviesų rytojų. O tokiose situacijose tai yra nepaprastai svarbu. ⠀
Puiki knyga. Kelia klausimus ir apie lyčių lygybę, ir apie taiką, laisvę ir žmogiškumą. Bet tuo pat metu gana aiškiai, tiksliai ir neapkraunančiu stiliumi nupiešia svarbiausius tų laikų įvykius, kad mes suprastume, kad buvo visaip. Kad ir patys ištikimiausi galėjo klysti, kad tie, iš kurių nesitikėjai nieko iki paskutinės minutės nenuleis rankų. O visų svarbiausia – norisi šiems žmonėms tiesiog padėkoti, nes jų dėka mes esame LAISVI.
