Pamačiusi šį romaną net nebuvau tikra, ar norėsiu skaityti. O tada suvokiau, kad knyga apie menininką, apie Lietuvos istoriją, mums svarbius įvykius, žmones ir nutikimus. Ir kaip dabar aš džiaugiuosi, kad paėmiau ją į rankas. Juk tai graži, nuoširdi istorija apie jauną žmogų, jo klystkelius, atradimus ir pamokas. Ir ne ką mažiau apie viską, ką paminėjau prieš tai. Tai romanas apie stiprius žmones, kurie kovojo už mūsų laisvę. Kurie priešinosi priespaudai taip, kaip tik išgalėjo. Apie tuos, kurie rinkosi tikėti ir pasitikėti net ir tomis akimirkomis, kai pasitikėti negali net savimi.
Martynas jau suaugęs vyras, nebe tas, kuris lakstė paskui partizanus būdamas keturiolikos, tačiau 1959 metai jį atginė į Vilnių, kur jaunas žmogus bando atrasti ramybę labai nesaugiais, neramiais laikais. Martynas čia nori suvesti sąskaitas su Kostu, kuris jo paauglystės (drįsčiau teigti – tais laikais – vaikystės metais) išdavė jam svarbius žmones. Pažaislio psichiatrinėje gydosi jo vaikystės mokytojas, partizanų „draugas“ Kostas, tad Martynas griūk mirk nusiteikęs stoti su juo į akistatą.
Šitas romanas nėra itin poetiškas, lyriškas. Čia nemažai pasikartojimų ir sausoko teksto, dėl to man kažkiek ir trūko iki maksimalaus vertinimo. Tačiau čia svarbus ne stilius, čia svarbus turinys, istorija, siužetas ir veikėjai. O visi šie dalykai, mano subjektyvia nuomone, čia išvystyti puikiai. Čia įdomiai supintos abi linijos, efektingai sudėliota ir atskleista veikėjų branda, jų augimas. Niekas negali labiau gluminti nei lyg penkiasdešimtmečiai kalbantys paaugliai ar staiga labai kvailais tapę suaugę – tad šiame romane viskas rodėsi logiška.
Ir Kostas. Kostas Kubilinskas. Mūsų poetas, kurio eilėraštukus skaičiau vaikystėje ir tikrai mėgau. Poetas, kuris dirbo „dviem frontais“. Stengėsi įtikti abiem pusėms ir galiausiai parsidavė. Skaudu buvo apie tai skaityti, nes man vis tik rodosi, kad žmogus, rašantis vaikams turėtų būti itin aukštos moralės, būti tvirto stuburo ir gebėti į teisingus stalčiukus susidėlioti vertybes.
Deja. Visą romaną galime suprasti, kas daugmaž galėjo nutikti (neslėpsiu – detalių nežinojau, tik pabaigus knygą ėmiau ieškoti informacijos). Tad visas romanas pastatytas ant įtampos peilių, kai lauki, žinai, suvoki, jog bus negerai, tačiau viduje meldi, kad nuojauta klystų.
Gera knyga. Apie Lietuvą, apie laisvę, pasitikėjimą ir tikėjimą. Ir apie tuos tikruosius kovotojus, be kurių darbų šiandien pasaulis būtų gerokai tamsesnis. O kur dar romano pabaiga, kai paskutinis jos sakinys privertė balsu susijuokti, nors vos prieš kelis skyrius braukiau ašarą. Netikėtas, bet labai saldus atradimas. O ypač įdomu bus skaityti tiems, kas su šia mūsų istorijos dalimi nėra itin gerai susipažinęs. Galiu patikinti, kai kuriuos veikėjus pamilsite ir dėl jų jaudinsitės iki pat paskutinio puslapio.
