Jau nepamenu, kad paskutinį kartą knygą sugraužiau vienu prisėdimu. Tiesiog užkabino ir nepaleido iki paskutinio puslapio, o ir pasirodė kaip tikrai vertas dėmesio, tamsus, niūrus, labai skandinaviškas kūrinys. Ne aukštoji praba, nieku gyvu, tačiau knyga įtraukė, buvo smalsu kas įvyks, o veikėjai vis labiau kėlė manyje empatiją ir norą, kad viskas pasibaigtų gerai.
Jauna šeima su dviem vaikais atsikrausto į iš tėvų paveldėtą namą vienoje iš Švedijos salų – Oruste. Vieną šaltą žiemos dieną įvyksta nelaimė – trimetis Adamas dingsta vandenyje, ant kojų sukeliama visa sala, o ramus gyvenimas susidrumsčia. Bėga laikas, paieškos apstoja, Martino žmona Aleksandra pasiima dukrytę ir išvyksta, o Adamas lieka name, kuris, rodosi, yra apsėstas. Imant aiškintis namo praeitį, sutapimai verčia kaupti, o Martinas ima kelti pačias įvairiausias teorijas.
Labiausiai nustebinusi šios knygos dalis – tai kontrastas tarp tėvų. Kuomet vienas tarsi dingo, atsiribojo nuo viso šaršalo, kad pasirūpintų gyvu likusiu vaiku ir savimi, tai kitas skandinosi savigraužoje, baimėse, kaltės jausme ir kartu su savimi tempė visus iš paskos. Kiek yra tekę susidurti, tokiose situacijose juk tėvai kapojasi tarpusavyje, murkdose visame kame kartu ir dar vienas kitą, jau ir taip gulintį, paspardo. O štai ši knyga dar kartą įrodė ir parodė, kokie vis tik gali būti skirtingi žmonės, kaip įvairiai gali elgtis susidūrę su traumomis.
Patiko romane vyraujanti atmosfera – tamsu, niūru, šalta. O vėliau ir nepaaiškinami dalykai, mistikos elementai čia puikiai tiko. Knyga iš tų sunkesnių, kai ir nerimas apima dėl veikėjų, ir niūruma įsiurbia taip, kad kad mūsų žiemos pilkuma pasirodo niekis, palyginus su ta jūra, apie kurią skaitome romane. Toks tikras skandinaviškas pasakojimas, kur jūra tampa kone atskiru veikėju: su savo asmenybe, nuotaikomis, bangavimais daranti įtaką žmogiškųjų veikėjų gyvenimui ir emocinei būklei. Gedulo, nerimo, kaltės prisodrintas romanas, mažos salos palaptys ir gana įdomi atomazga laukia dar tik į rankas imsiančių šią knygą.
