Šio autoriaus knygų laukiu su dideliu nekantrumu. Trileriai įprastai būna kupini veiksmo, veikėjai nepaprastai žmogiški ir tikri, o nusikaltimai sudėlioti taip, kad skaitant nepaleidžia iki paskutinio puslapio. Ir šioji dalis toli gražu ne išimtis, nes skaičiau iki paryčių, o taip šiomis dienomis nutinka vis rečiau.Apie ką pasakoja jau ketvirtoje serijos dalyje? Apie tai, kaip Fabianas Riskas kapstosi po savo kolegos praeitį ir kaip įtaria jį prisidėjus prie kraupių, tiesiog siaubingų nusikaltimų. Taip pat Riskas bando gelbėti savo santykį su vaikais ir žmona, ypač po visko, kas nutiko praeitose dalyse. Ir bylos – padrikos, jokių sąlyčio taškų, rodosi neturintys nusikaltimai, kuriuos bando išaiskinti tyrėjų komanda, kol Fabianas „atostogauja“. Įdomiausia, kad tyrėjai nežino, bet skaitytojams atskleidžiama, kokia sistema slypi už visų žmogžudysčių. O kur dar pedofilijos, sekso maniakų ir kitos, gerokai jautresnės temos…
Vėl ir vėl šis rašytojas stebina. Neslėpsiu, šioji dalis gal patiko mažiausiai, tačiau vis tiek pasirodė puiki. Ypač įdomu buvo skaityti apie Fabiano gyvenimą, per visas dalis tikrai ėmė rūpėti tiek jis, tiek ir jo šeima. Karjeros, pavojingos karjeros derinimas su šeima mane vis mažiau gundo ir nebeatrodo kaip protingas sprendimas. Tiesios per daug visko yra statoma ant kortos, o pralaimėjus kai kurių dalykų nebesusigrąžinsi.
Pagrindinė šios dalies byla – būtent su X susiję dalykai iš romano pavadinimo. Ar tai pasirodė įdomiausia byla? Gal ne. Nes kažką panašaus jau yra tekę girdėti ir matyti. O kur dar faktas – išduodu šios dalies pabaigą – kad čia nesulauksime atsakymų ir teks kankintis iki pat, tikėtina, kitos žiemos ar net ilgiau. Ir tai šiek tiek mane nustebino, nes atsakymų negavome (arba gavome tik iš dalies) ir apie daugiau dalykų. Pasijaučiau, lyg būčiau žiūrėjus serialą, kai nukrenta lėktuvas su puse pagrindinių veikėjų ir pasirodo titrai, o serialas į eterį grįš tik po žiemos pertraukos. O čia, puikiai žinome, reiks laukti dar ilgiau.
Šis rašytojas yra puikus. Neilgi skyreliai, daug veikėjų, nusikaltimų, bet kažkokiu stebuklingu būdu Ahnhem sugeba nesupainioti skaitytojo.
Bylas atskiri, veikėjai ryškūs, įdomūs, tad nemaišai ir jų. Ir tai stebina, nes didesnės apimties kūriniuose paprastai pasitaiko suklysti, kartais imuose net lapelio, ant kurio susirašau pastabas. O šis rašytojas to nereikalauja.
Vis tik noriu paminėti, kad šioje dalyje tikrai bus jautrių dalykų, skaudžių temų. Žudymas yra viena, bet pedofilijos temos mane veikia visiškai kitaip, man širdis trūkinėja skaitant apie mažų vaikų kankinimą bet kokiais būdais.
Puikiai, kaip visada, autorius nenuvilia. Norėčiau pasakyti daugiau, bet negaliu. Skaitysiantys supras ir dar kartą įsitikins, kodėl mes taip stipriai mylime šį rašytoją.
