Man visada patiko kitokios, koncentruotos meilės istorijos. Visada žavėjo filmai, kuriuose iš esmės kalbasi tik du veikėjai ir viskas yra tik apie juos, o ne apie kitus. Kur gilinamasi į jų vidų, o ne aplinką. Kur santykis užsimezga pačiomis netikėčiausiomis aplinkybėmis ir lieka toks stiprus, kad kartais net sunku patikėti, kaip tokie, iš pažiūros skirtingi žmonės vienas kitame atrado tiek gėrio. Tai antroji mano skaitoma Coetzee knyga, ir antroji, kurią pasiėmiau į rankas dar tą patį mėnesį. Atradau naują autorių, galiu pasakyti tiek. Vis tik likau nustebusi, nes abi knygos pasirodė itin skirtingos – kuomet „Barbarų belaukiant“ pasirodė labai claudeliška, tai „Lenkas“ – linklateriškas. Tačiau ilgiau mane sekantys juk žino mano meilę Philippe Claudel ir Linklaterio kūrybai, tad stebinti šios sąsajos neturėtų.
Romano centre – vidutinio amžiaus katalonė Beatričė, kuri užmezga romaną su gerokai už ją vyresniu pianistu, lenku Vitoldu Valčikievičiumi. Abu bendrauja jiems svetima kalba, tad amžiaus skirtumas, kultūriniai skirtumai ir kalbos niuansai dažnai klaidina abu žmones, neleidžia jiems iki galo atsiskleisti. O autorius ir nebando atsakyti į visus klausimus, tačiau jų kelia ne vieną. Apie santykius, apie meilę, apie ryšį, apie žmogaus prigimtį.
„Ar jam nekilo mintis, kad jie gali ir nesusitikti pomirtiniame gyvenime, bet ne todėl, kad pomirtinio gyvenimo nėra, o todėl, kad likimas jį bus nubloškęs į poželio karalystę, o ji klajos aukštybėse, rojuje, per amžius nepasiekiama.
Arba atvirkščiai.“
Labai graži knyga. Draskanti širdį, vietomis kelianti šypseną, ypač dėl to, kaip Beatričė apgaudinėjo save ir atsikalbinėjo, kad čia niekam niekas nerūpi, kad nėra jausmų, kad čia senio prisisvaigimai. Pasirodė labai miela ir vietomis, truputį pažįstama. Bet taip jau būna su tomis meilėmis, kartais prireikia laiko susivokti, o kartais net ir kokio žmogaus iš šalies, kuris ateina ir pasako, kad griebki ir nepaleiski, nes tokie geri dalykai pakampėse nesimėto
Knyga, nors ir mažos apimties, vis tik su nemažai sluoksnių. Užkabinama Dantės kūryba, jo asmeninis gyvenimas, kūryba, muzikos reikšmė ir prasmė. Bet vis tik šio kūrinio centre, Beatriče ir Vitoldas – pliusas ir minusas, skirtingi poliai, kurie vis tiek, kad ir kaip stumdamiesi vienas nuo kito, galiausiai susijungia. O kai tai įvyksta, imi šypsotis skaitant, nes kandumas, sarkazmas ir dažnos jų komunikacijos kliurkos pagyvina tekstą ir priverčia patikėti veikėjais.
Kitoks romanas, bet man tikrai patiko. Daugiau čia kaži ar ir bebūtų reikėję, o dabar atrastas aukso viduriukas. Liūdnokas, bet ir šviesus tuo pačiu metu. O kur dar įdomesnė romano struktūra, kurią pamatysite vos tik atsivertę bet kurią knygos vietą.
