TYLIOJI PACIENTĖ - Alex Michaelides

Į rankas gruodį čiupau visų labai išgirtą trilerį. Tikrai daug puikių atsiliepimų, vertinimai aukšti. Kartelė taip pat. Tik imi į rankas, pradedi skaityti, ir smulkmena po smulkmenos vis kas į paviršių iškyla, kas jau daug kartų girdėta ir matyta. O kai jau viduryje knygos ėmiau jungti galus ir dėlioti atsakymus į jiems skirtas vietas, supratau, kad nei aukščiausių įvertinimų, nei tos kartelės romanas nepasieks.

Alicijos gyvenimas rodytųsi tobulas – moteris turi mylimą vyrą, ji gali sau leisti kurti ir mėgautis gyvenimo džiaugsmais. Tačiau viskas apsiverčia vieną, rodosi įprastą dieną, kai Aliciją savo vyrą nužudo, paleisdama jam kelias kulkas į galvą. O tada… nutyla. Bėga laikas, moteris nekalba, tačiau jai gulint psichiatrinėje ligoninėje, ir jau esant kone visų pamirštai, atsiranda vienas gydytojas – Teo, kuris užsibrėžia tarsi didžiausią tikslą savo gyvenime – prakalbinti Aliciją.

Iš pradžių turbūt pamanėte, kad knyga nuvylė. Tai šitaip tikrai nenutiko, knyga toli gražu nenuvylė. Nuvylė tik faktas, kad kai skaitai šitiek daug trilerių ir detektyvų, pasidaro itin sunku apsigauti. Ir šiame romane taip ir nutiko – iš detalių, kruopelių, vis pabarstomų autoriaus tarsi Jonukui su Grytute aš gana greit susivokiau, kas čia kaip. Bet tai toli gražu nesumažino skaitymo malonumo. Buvo smalsu ne pats veiksmas, ne siužeto vingiai, o veikėjų elgesys, jų kūno kalba, apie kurią, autorius, rodosi daug nusimano. Ir kas be ko, knygos kinematografiškumas. Romanas, parašytas scenaristo juk net negalėtų būti kitoks.

Galėčiau ir gal net norėčiau nemažai ką paanalizuoti, pakapstyti giliau, bet tokiu atveju galiu kažkam sugadinti malonumą, tad apie šį trilerį – kaip niekada trumpai. Čia veikėjai įdomūs, siužetas su daug vingių, posūkių ir vietomis net keliais ameriekietiškų kalnelių vertais pakilimais ir kryčiais; o atomazga daugeliui pasirodys įdomi ir nenuspėjama. Nors ir atspėjau gal du iš trijų esminių pabaigos elementų, romano idėja pasirodė stipri ir tvirtai sulipdyta.