MONETA & LABIRINTAS - Mantas Adomėnas

Gyvenime taip jau nutiko, kad kelis pastaruosius metus labai domiuosi politika. Lietuvos, užsienio kiek mažiau, bet vis tiek aktualijų nepraleidžiu. Vis dažniau į rankas patenka viena kita knyga apie mūsų istoriją, apie praeitų kartų patirtis, istorijas ir patyrimus. O štai dabar Adomėnas paėmė ir parašė romaną apie šnipus šiais laikais, apie Lietuvos ir rusijos santykį per fikcinę prizmę, pasitelkęs konspiracijos teorijas, psichologijos pagrindus ir žinias. Autorius perpynė tikras istorijas, kurias nesunkiai galime užčiuopti ir sudėjo jas į siužetą, surišo su fikcija taip, jog skaitant norėjosi aikčioti ir krūpčioti.

Tomas Narvydas – žvalgybininkas, saugumietis, kuris išvyksta į šiaurės rusiją tirti savo mokytojo, kolegos Leono mirties. Senas Tomo draugas mirė netikėtomis aplinkybėmis, o pėdsakai veda pačiais klaidžiausiais klystkeliais. Aiškinantis jas, Tomas keliauja po savo praeitį, pasakoja apie jaunystę, darbo žvalgyboje pradžią ir išsūkius, apie meiles, apie įvykius, nuvedusius jį ten, kur yra dabar. Čia skaitome ir apie alternatyvią Lietuvos istoriją, sąmokslo teorijas, strategijas ir politikos užkaborius.

Koks tai romanas! Pasakysiu drąsiai, labai drąsiai, bet ši knyga pasirodė kaip vyriška Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ versija. Su bėgimu, šiek tiek trilerio elementų, greitesniu tempu ir galbūt stilistiškai ne tokia ryški. Tačiau knyga velniškai intelektuali. Ne vieną ir ne du kartus teko ieškoti žodžių reikšmių, skaityti plačiau apie minimus kūrinius ar kūrėjus. Dar kelis kartus net pasimečiau dėl to, kiek visko aš, pasirodo, nežinau, nesuvokiu ir apie kiek dalykų niekada net nesusimąsčiau.

Romane kalbama apie sąmokslo teorijas, vis tik paradoksalu – pati knyga tarsi didžiulė, daugiasluoksnė sąmokslo teorija, apimanti ezoteriką, religiją, politiką, narstanti įvairiausius socialinius sluoksnius ir pavedžiojanti mus net po kelias šalis. Kartais ima rodytis, kad visi, absoliučiai visi yra įsivėlę į avantiūrą ir yra tik sraigteliai kažkokioje didesnėje, nei mes galime apčiuopti, sistemoje.

„Kaip sakė amerikiečių rašytojas, šnipai yra kaip romanistai, tik savo kūriniams rašyti jie naudojasi gyvais žmonėmis ir tikromis vietomis.“

Nepaprastai įdomiai aprašytas šnipų darbas. Ypač pati pradžia, kuomet Tomui teko įvairūs išbandymai, misijos, kurios jį nuvildavo, misijos, kurios tikrindavo jo ribas. O įdomiausia buvo skaityti apie tas užduotis, kurios veikėjui kainavo daugiausiai – supurtymą, savo žmogiškumo likučių pasitikrinimą. Neslėpsiu, poroje vietų net susigraudinau, o to iš šios knygos nesitikėjau. Ir ypač, kad ašaras man spaus specialiųjų operacijų atomazgos.

„Paprastai sakoma, kad įrodymo nebuvimas nėra nebuvimo įrodymas.“

Vis tik apie vieną romano dalį, detalių rinkinį ir skyrių noriu pakalbėti plačiau. Apie „kas būtų, jeigu būtų“. Kas būtų, jei visi mūsų šalies įvykiai, kadaise susiklostę nesėkmingai, būtų pasisekę. Tai buvo skyrius, kuriame Tomas su savo studentais draugais rašė alternatyviąją Lietuvos istoriją. Patikėkite manimi, vien dėl šio skyriaus verta skaityti šią knygą. Tiek peno apmąstymams nesu gavusi jau ilgą laiką.

Pabaiga. Žinoma, pabaiga. Aš manau, kad nėra teisinga palikti skaitytojus su tokia pabaiga laukti antrosios dilogijos dalies. Man širdis vos į kulnus nenusirito gal penkis kartus skaitant paskutinį skyrių, kelias akimirkas tikriausiai net kvėpuoti buvau nustojusi. Ir tada pasibaigė taip?? Negaliu sulaukti antrosios dalies, jau pasiilgau Tomo, jo pamąstymų ir visų konspiracijų teorijų. Stiprus romanas, intelektualus. Jaučiuosi praturtėjusi ir šiek tiek laimingesnė, jog jį perskaičiau.⠀
⠀
„Iš tiesų, jūs labai tiksliai užčiuopėte mūsų visuomenės paradoksą: visi, net ir krikščionys ignoruoja tikėjimo tiesas ir tyčiojasi iš velnio, iš tikėjimo velniu – bet labai noriai leidžiasi į sąmokslo teorijas.“

Leidyklos dovana.