Distopijos ir antiutopijos visada atspindi mūsų visuomenės skaudulius. Orwell rašė apie visuomenę, kurioje stebimas ir kontroliuojamas kiekvienas žmogaus žingsnis, Atwood – apie visuomenės modelį, kai pasirenkama žmonių grupė ir yra valdoma taip, kaip kažkam reikia. O štai labai nedaug kas kalba apie visų šių romanų šaknis ir įkvėpimą – Zamiatino romaną „Mes“. Skaičius anuos, kiekvienas, paėmęs šią knygą į rankas daug ką jau atpažins, gebės suvesti galus, suprasti užslėptas mintis ir panaudotas raiškos priemones.
Zamiatin pasakoja apie stiklu apsuptą bendruomenę, kuri gyvena po skaidriu skydu, kai niekas negali pasislėpti ar kažko paslėpti. Rinkimai čia vyksta „skaidriai“, nesislapstant, nes visi balsuoja už tą patį – vienintelį kandidatą. Yra nustatytos sekso valandos ir išduodami talonėliai visiems malonumams. Pasivaikščiojimai suorganizuoti preciziškiau nei mokinukų vedžiojimas mokyklos ekskursijoje, o kiekvienas nusižengęs vertinamas kaip toks, kuris priešinasi visuomenei ir griauna jos tvarką. Pagrindinis veikėjas – Statytojas – moterų dėka įsivelia į galimą perversmą, ar bent jau jo užuomazgas ir turi pasirinkti tiesą. Tokią, kokią jaučia giliai viduje arba tą, kurią jam teigia totalitarinė Vieningoji Valstybė.
„Vienintelė galimybė išvaduoti žmogų nuo nusikaltimų – išvaduoti jį nuo laisvės.“
Nuolat plaunamos smegenys, „bendrystė“, „skaidrumas“ – viskas juodu ant balto rėkia apie Sovietų Sąjungą. Ne veltui autoriaus romanas, nors ir parašytas 1921, originalo kalba išleistas buvo tik prieš subyrant idealiąjai santvarkai. Ir įkvėpė kitus rašytojus parašyti jį stipriai pranokusius kūrinius, kurie susilaukė gerokai didesnio žinomumo ir pripažinimo.
Romano veikėjai – bevardžiai, nuasmeninti numeriai, o įdomu tai, kad beveik nieko taip ir nesužinome apie jų praeitį. Sudomino ir tai, kaip stipriai siužetas čia siejosi su matematika ir apskritai – su mokslu. Tarsi logika ir skaičiavimai galėtų pateisinti visus Rūpintojo veiksmus ir santvarkos peripetijas.
„Negalima delsti, nes vakariniuose kvartaluose – vis dar chaosas, kauksmas, lavonai žvėrys ir – deja – daug protą išdavusių numerių.“ ⠀
Šis romanas, drįsčiau teigti, yra pranašiškas. Tai pasakojimas apie tautą, kuri neturi jokių prošvaiščių. Apie tautą, kuri Vakarus mato kaip blogį, kuri mezga dezinformacijos tinklus, prieš žmones naudoja propagandą ir stipriausią ginklą – žmonių baimę. Baimę elgtis kitaip, baimę, jog įgavus laisvė jie kažką praras. Ir tai nežmoniškai gąsdina matant viską, kas šiuo metu vyksta pasaulyje. Kai antiutopinė istorija persikelia į realybę ir viskas yra būtent taip, kaip rašė Zamiatin, negali nebijoti. Ir lygiai taip pat supratau, įsitikinau dar ir dar kartą, kad toji tauta rytuose ateities neturi. Ir toks jausmas, nelabai jos ir nori.⠀
„O kodėl manai, kad kvailystės yra blogai? Jei žmonės šimtus metų būtų puoselėję ir ugdę savo kvailumą taip, kaip protą, galbūt iš jo būtų išėję kas nors nepaprastai vertinga.“⠀
Įdomus romanas. Minčių nepaliks dar ilgai. Man trūko cinkelio, trūko siužete kažko, kas priverstų nekvėpuoti ir versti puslapius. Tačiau tą dažną nykumą atpirko patys paskutiniai romano puslapiai. Nes kitaip būti čia kaži ar galėjo.
