Tai tikrai nebuvo pirma knyga šia tema, patekusi man į rankas. Vis tik įdomiausia tai, kad romanas mano namuose gulėjo jau… ilgokai. Vis užmesdavau akį, pasvarstydavau, bet atidėliojau. Gal bijojau jautrių temų (nors įprastai jų nevengiu ir kartais gera patenkinti vidinę mazochistę), o gal tiesiog knyga turėjo sulaukti savo laiko. Dabar, vos ją pradėjus, supratau, kad bus sunku emociškai, kad skaudės, kad pyktis kunkuliuos kone viso romano metu. Neklydau.
Romanas mums pasakoja apie dvi seses ano tūkstantmečio pradžioje. Efė serga, jos gyvenimo dienos tarsi suskaičiuotos, tik tas skaičius niekaip neišsenka, o aikštingoji Luela, nors ir stipriai prisirišusi prie sesers, vis tiek ryžtasi gyvenimą imti į savo rankas. Tačiau ne viskas įvyksta taip, kaip mes norėtume – iš namų su čigonais pabėgus Luelai, Efė ryžtasi nutrūktgalviškai avantiūrai: ji leidžiasi ieškoti sesers ir savo noru įsiprašo į mergaičių prieglaudą, esančią prie pat namų. O tada istorija ir tampa tiek pat įdomi, kiek ir kraupi.
Mergaičių, nepaklusnių mergaičių prieglaudos veikė daug kur ir tikrai neapsiribojo Niujorku. Blogiausia dalis yra tai, kad tai ne šiaip sau prieglaudos, o tragiškai išnaudojamų mergaičių įkalinimo įstaigos, kuriose jos yra verčiamos dirbti be jokio uždarbio. O ir patenka čia dažniausiai tikrai ne dėl didelių nusikaltimų, o dažniau dėl to, jog yra nepatogios savo šeimai, pažiūrėjusios į berniuką užtraukia gėdą; ar tiesiog dėl negailestingai susidėliojusių aplinkybių neturi kitos išeities. Tragiškiausia šių „prieglaudų – skalbyklų“ dalis yra toji, jog jos yra valdomos bažnyčios, vienuolių, kurios su mergaitėmis elgiasi itin atsainiai, dažnai ir žiauriai. Jos yra tik darbo jėga. Perskaičius tokias istorijas tikėjimas ir pasitikėjimas bažnyčia kaip institucija tiesiog negali nesusvyruoti.
Knygoje persipina kelios istorijos – čia išgirstame ne tik apie Efės ir Luelos gyvenimus, bet ir apie jų motiną bei Meiblę – kitą mergaitę, kuri susidraugauja su Efe skalbykloje. Džiugino tai, kad abi istorijos, tiek seserų, tiek Meiblės, pasirodė vienodo svorio, buvo savaip įdomios ir įtraukė. Ir tie kontrastai dar puikiau iliustravo visus skirtingus žmonių likimus.
Romanas kontastų nestokoja – kuomet vienuose skyriuose kalbama apie sufražistes, apie žmonių, ypač moterų teises, kitame skyriuje moterys jau pačios kankina mergaites. Kaip ir visada, engti silpnesnius už save iki tam tikro lygio yra leidžiama ir likusi visuomenės dalis tarsi užsimerkia. Gaila buvo veikėjų, drįsčiau teigti, kad gailėjau kone visų, kiekvieno iš jų skirtingai. Vienų, nes nepasisekė, kitų, nes vyko didi neteisybė. O trečių, nes buvo neapsakomai kvaili. Ir tas kvailumas kitiems labai brangiai kainavo.
Nesinori šiame romane ir labai stipriai kaltinti tėvų, bet… yra tas bet… noras apsaugoti vaikus dažnai padaro daugiau skriaudos, nei gero, o šis romanas tai tik įrodo. Ypač pats faktas, kai ieškai dukros, o ji visada yra prie pat. Primena pastarųjų dienų įvykius...
Tikrai labai patiko, jautri knyga. Gražiai, paprastai parašyta, literatūrinio šedevro čia nėra, bet pačią istoriją drąsiai įsivaizduoju perkeltą į kino ekranus, manau būtų ne ką mažiau įdomu ir įtaigu.
Leidyklos dovana.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
www.instagram.com/gretosknygos.lt
