Širdie, kokia sunki man buvo ši knyga, kaip sunkiai tu ją ištvėrei, drebėjai ir stojai ties kai kuriais puslapiais, kuomet būdavo išgaravęs visas žmogiškumas, visa empatija ir noras valdyti, poreikis būti galingiausiu ėmė viršų. Noriu ir atsiprašyti, ir išsyk tą atsiprašymą atsiimti – be tokių istorijų, bet tokio teksto ir siužeto mes dar vis galvotume, kad gyvename tobulame, idealiame pasaulyje. Pala, ar tikrai? Ar tikrai dalykai, kurie yra minimi šiame romane nevyksta iš tiesų? Ar mes dar vis nesirenkame tam tikros visuomenės grupės ir į ją nesitaikome pačiais aštriausiais ginklais ar pačiais skaudžiausiais žodžiais, nes manome, kad vieni yra geresni už kitus? Deja.
Romano centre – neaiški šalis, neaiškus miestas, ir dar labiau gluminantis veiksmas. Į, sakykime, ramų miestelį atvyksta pulkininkas Džolas. O jis – žiaurus, nusiteikęs įvesti savą tvarką ir suvaldyti barbarų atakas. Netrukus prasideda ekspedicijos į pasienio ruože išsidėsčiusias gyvenvietes ir į miestuką be pavadinimo vis atgabenami vergai, įkaitai. Tie žmonės, kurie daugelio mintyse kažką puola, vadinami barbarais, yra prievarta atvesdinami ir kankinami. Tačiau miesto teisėjas suvokia skaudžią tiesą ir empatija ima viršų. Tačiau ar sąžinė ir sveikas protas gali nugalėti Imperiją?
„Tegu bent jau bus žinoma, jei, aišku, tai taps žinoma, jei kam nors tolimoje ateityje kils noras suprasti mūsų laikus, kad šiame tolimiausiame šviesos Imperijos pasienio poste gyveno toks žmogus, kuris nebuvo barbaras.“
Tai yra dar vienas iš tų romanų, kuriuos norisi duoti visiems, kurie žmones skirsto į vieną ar kitą kategoriją. Žmonėms, kurie galėtų lygiai taip pat būti priskirti prie „barbarų“ ir būti medžiojami, nes kažkam taip pasirodė, kažkam mistiškos istorijos ir legendos bei baimės pasirodė aukščiau bet kokio žmogiškumo.
„Bet, atvirai kalbant, <...> tai ir yra karo prasmė: priversti ką nors rinktis tai, ko jis nepasirinktų savo laisva valia.“
Šis romanas neabejotinai patiks tiems, kurie su malonumu skaito Philippe Claudel, Robert Seethaler knygas ir jomis mėgaujasi. Patiks tiems skaitytojams, kurie nesivaiko veiksmo ir kuriuos tenkina gilesnės prasmės ir potekstės. Nes šioje knygoje to gausu – simboliai, detalės, o kartais ir mintys, kurias reikia išsilukštenti vargstant lyg kovotum su granato vaisiuje besislepiančiomis sėkliukėmis.
Mes, vis tik, žmonės. Kartais klystame. Kartais susikuriame priešus vien tam, kad turėtume su kuo kovoti. Mes parašome legendas, netiesas ir apipiname viską įtikinančiais pavydžiais iš kitų patirčių, kurios dažnai neturi nieko bendro su realybe. Paprasčiau kalbant – traukiame dalykus iš konteksto ir netvarkingai, tarsi vaikas spalvindamas iš už kontūrų, bandome įtaikyti tas smulkenas į joms nepriklausančias vietas. Garsiai piktinamės, kai kažkas parodo, jog lego detalė netinka paprasčiausiai kartoninei dėlionei, tačiau vistiek bandome ją ten sugrūsti. Nes spalva atitinka. O forma jau kaip nors… mes pamirštame kritinį mąstymą ir renkamės eiti paskui garsią minią. Tik kaži, ar visada tie garsiai rėkiantys yra teisūs. Norėčiau tikėti, kad ne.
Puiki knyga. Naujas atrastas autorius, kurio knygas su malonumu skaitysiu. Tai viena iš tų knygų, kurios atima žadą, ilgam sminga širdin ir ten lieka. O tada tenoriu tokias visiems rekomenduoti. Nes kaip ir su Claudel romanais, šis irgi iš tų, kurie leidžia pasitikrinti savo moralinį kompasą.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
