ONE ITALIAN SUMMER - Rebecca Serle

Pradėjau šią knygą skaityti Italijoje. Kaip jau daugumai žinoma, ne visada skaitau anotacijas, o šioji man pasirodė, kad bus lengva, vasariška istorija, kur kažkas įsimylės, kažkas taikysis su kokiomis nors savo gyvenimo negandomis, keliaus, ragaus ir slampinės po Italijos užkampius. Tai panašiai čia ir buvo, tik dar čia radau neišsemiamus klodus liūdesio bei gedulo. Turbūt ne visai atostogų skaitinys, bet mesti šonan tikrai nesinorėjo. Buvo labai smalsu, kur galiausiai viskas nuves ir kokius sprendimus priims romano herojė.

Katy – jauna moteris, kuri bando atsigauti po savo paties mylimiausio gyvenime žmogaus – mamos – mirties. Prieš mamos mirtį jos abi planavo kelionę į Positano, miestą, kurį mama kadaise jaunystėje įsimylėjo ir troško parodyti savo dukteriai. Tačiau kelionė neįvyko, o Katy, sudaužyta širdimi ir abejonių dėl savo santuokos kupina į ją išsiruošia jau galiausiai po mamos mirties. O, kad ji bent numanytų, kas kelionėje jos laukia!

Skaitydama šį romaną keliavau kartu su veikėjais po pietinę Italiją. Tiesiogine ir perkeltine to žodžio prasme, nes kartu su Katy lankėmės Neapolyje, valgėme pastą, saldumynus, vaisius, gerėjomės Viduržemio jūros pakrante, miesteliais ir bendravome su įvairiais žmonėmis. Tačiau buvo didžiulis skirtumas tarp manęs ir pagrindinės šio romano herojės – ji gedėjo. Jos „atostogos“ buvo prisodrintos skausmo, netekties liūdesio ir kančios. Manosios – visiškai kitokios. Aš dalykus mačiau kitaip, laisviau, paprasčiau ir su gerokai mažiau nostalgijos. Ir tikriausiai būtent todėl knygos nepuoliau vartyti kasdien ir nenėriau į siužetą stačia galva.

Kas romane patiko? Maistas, meilė jam. Meilė italų kultūrai. Pasakojimai ir legendos apie tikras vietas. Patiko ir ta mistikos aura, kuri neapleido kone viso romano metu (ir neklydau – čia būta truputis magijos). Ir visi tie ieškojimai, kapstinėjimai, į kuriuos vėlėsi Katy man pasirodė artimi. Juk kartais iš tiesų į priekį galime judėti tik išsiaiškine viską, kas kelia klausimus praeityje.

Bet neslėpsiu, mane šiek tiek erzino rašytojos smulkmeniškumas. Kievienas švarkelio nusirengimas, rankinės ant kėdės padėjimas, kievienos rutinos smulkmenos aprašymas. Tarsi tie rašinėliai mokykloje, kuomet reikia išspausti kuo daugiau žodžių, tad paprastas raudonas obuolys tampa sultingas, ilgai saulėje nokęs ir ryškios spalvos vaisius… ⠀
⠀
Tai romanas ir apie gedulą ir apie sveikimą. Apie mokėjimą nesmerkti, ypač, kai nežinai visos tiesos, kai nesi supažindintas su pilna informacija. Tai knyga apie kelionių galią, apie tai, kaip jos plečia akiratį, padeda paleisti dalykus arba priešingai – labai sudėtingas tiesas priimti lengviau. Ir būtent tai man patiko. Aš šiems dalykams pritariu, esu patyrusi tai ne kartą, kai pabėgimas į svetimą šalį suveikia geriau nei bet kokie psichoterapijos seansai. Kai širdis aprimsta, mintys nustoja šokinėti ir tu pagaliau gali sau pasakyti – man geriau, aš žinau atsakymus, rytojus bus lengvesnis.