Neslėpsiu, man visada daug labiau patinka rašyti apie sudėtingesnes, aukštenės prabos knygas. Tada norisi pasakyti daugiau, knyga būna išprovokavus ne vieną monologą ar net dialogą su savimi, tad rašant apie knygą mintys tiesiog liejasi. Būtent to tikėjausi iš šios knygos – jog liks šaršalas galvoje (gerąja prasme) ir norėsis kalbėti, rašyti, rekomenduoti. Ar taip nutiko? Ne visai.
Prisimenu, kai prieš kelis metus į eterį ėmėsi rautis romanai ekologijos tema arba apskritai, atsirado daugiau literatūros gyvūnijos tema (vis tik lėtai gręžiamės į tai, kas svarbiausia, kai jau iš tiesų planeta skęsta, ką?). Ir mane tai žavi, man patinka, kad per grožinę literatūrą arba lengvu publicistiniu stiliumi parašytų knygų dėka yra bandoma prisibelsti į visų maišelius į kišenes besigrūdančių širdis.
Nedrįsiu sakyti, kad ši knyga yra apie ekologiją, tikrai ne. Tačiau memuaruose autorė nemažai kalba ir apie gyvūnų likimą, išlikimą, išsaugojimą. Tai apie ką ši knyga? Apie gedulą ir paukščių dresavimą. Čia jei labai abstrakčiai, trumpai ir aiškiai. Tačiau knygoje visko daug: autorė pasakoja apie savo gyvenimą po tėvo mirties, apie tai, kaip ji parsiveža laukinį vištvanagį, pavadina ją Meibele ir imasi jos dresūros – skraidinimo. Helen pasiryžta visiškai laukinį ir neprognozuojamą padarą prisirišti prie savęs visomis įmanomomis prasmėmis. Greta savo istorijos Helen mums pasakoja ir kito dėl paukščių pamišusio žmogaus istoriją, mokosi iš jo praeityje padarytų klaidų, darosi savas išvadas ir atskleidžia mums labai įdomių dalykų apie paukščius, jų ypatumus ir dresavimą.
„Yra žodis. Netektis. Arba: netekęs, netekusi. Jo šaknis senąja anglų kalba reiškia „atimti, konfiskuoti, pačiupti, apiplėšti“. Apiplėštas. Apvogtas. Taip nutinka kiekvienam. Bet sielvartą jauti pats vienas. Šokiruojančia netektimi nepasidalinsi, kad ir kaip stengtumeisi.“
Knygoje tikrai įdomiai pasakojama ne tik apie paukščius, bet ir apie netektį išgyvenančio žmogaus elgesį, emocijas.
Įdomu tai, kaip Helen jausenos pinasi ir atsispindi jos ryšio kūrime su Meibele. Skaičiau ir negalėjau atsistebėti smulkmenomis, dalykais, apie kuriuos niekada nepagalvojau. Įsivaizduojate, vištvanagiai gali žaisti! Tad galiu tik numanyti, kaip tokia staigmena turėtų pradžiuginti gedule skendintį ir su paukščiu lėtai pažintį mezgantį žmogų.
„Skraidinti vanagą laisvą visada baisu. Būtent tada ir išbandomos tos linijos. O tai ne taip lengva, ypač kai esi praradęs tikėjimą pasauliu, o tavo širdis virtusi dulkėmis.“
Lėta knyga, labai sudėtinga. Nors ir gražiai parašyta, puikiai išversta. Ir informacijos joje daug. Ir tema aiški… bet… kankinausi skaitydama. Kuomet pirmoji knygos pusė žavėjo ir traukė, antrojoje dalyje viskas ėmė kartotis, pasijutau įkalinta knygos emocijos ir atmosferos ir net ėmiau abejoti, kuria čia linkme pakryps visas pasakojimas. Atvirai – pasidarė tikrai nuobodu skaityti, o pabaigus knygą ne visai supratau, ką autorė norėjo skaitytojui perduoti, kokia buvo pagrindinė knygos žinutė. Kalbant tokiomis sudėtingomis temomis nesinori, kad kiekviena istorija pasibaigtų su moralu ar idėja, kad „viskas bus gerai“, tačiau šiuo atveju kažkokios išvados man norėjosi, o aš tokios neišskaičiau. Tačiau esu dėkinga autorei už tai, kad į plėšriuosius paukščius nuo šiol žiūrėsiu visiškai kitaip.
