Kaip man patiko prieš tai skaityta „Mergelių tyla“. Ten radau begalę gražių, prasmingų minčių ir motyvų, kurie yra svarbūs ir reikšmingi. Imdama šią tryniau delniukus ir labai vyliausi, kad tęsinys bus ne ką prastesnis. Ar buvo?
Trojos karas baigėsi, į Trojos miesta medinio arklio dėka patekę graikai siaubia viską, kas pasitaiko po ranka, tačiau tuo pat metu negali ir iki galo džiaugtis pergale. Likimas krečia piktus pokštus – vyrai yra įstrigę, nes negali išplaukti namo dėl siaučiančios audros ir nepalankaus vėjo. Jie ieško veiklų, tačiau nerimas ir nežinomybė kuria vis tirštesnę atmosferą. O kur dar moterys, kurios paslapčia yra nusiteikusios įvykdyti savo tikslus ir rasti teisybę kai kuriose skaudžiose situacijose. Romano centre ir vėl Briseidė – buvusi Achilo moteris, vergė. Ji ir pasakoja mums istoriją, kurios centre karas ir moterys.
Šių kūrinių autorė yra istorikė, tai jaučiasi. Skaitydama mačiau, kad ji žino, ką kalba. Detalės kalba pačios už save, aprašymai įtraukiantys, įdomūs, toli gražu ne nykūs. Tačiau… kaip jau minėjau, kad pirmoji dalis liko širdyje ilgam, tai šioji ir mano atmintį jau bebaigia palikti. Sunkiai bridau puslapiais, laukiau kažko, laukiau TO jausmo, laukiau įdomaus ir įtraukiančio siužeto ar net to, kad veikėjų charakteriai ir asmenybės vystytųsi su kiekvienu skyriumi. Deja. Veikėjai liko nykūs, be spalvos, be emocijos, be ambicijų. Vienintelė veikėja, kuri dar liko atmintyje, tai Briseidės palydovė – bent ši moteris ėmėsi veiksmo. O visi kiti… eina, kovoja, kalbasi. Vėl eina, kovoja vieni su kitais, su savo demonais, vėl kalbasi ir tada eina kažkur. Daug dialogų ir jų „pasivaikščiojimų“ pasirodė beprasmiai, tarsi tam, kad būtų daugiau teksto. O turiniui tai nesuteikia kokybės.
Veikėjai. Aš ir vėl apie juos. Žinau, kad visoje mitologijoje jų buvo begalės. Tačiau čia jų pasirodė ryškiai per daug. Net labai per daug. Būtų pravertusi legenda su jų vardais, ryšiais ir kilme – atsivertus ir pasitikslinus tokią informaciją skaitymas būtų daug sklandesnis. Painumas atėme malonumą.
Visada skauda širdį rašyti ne tokius teigiamus atsiliepimus, bet aš negaliu meluoti nei sau, nei jums. Nuvylė. Buvo painu, neišvystyta ir vietomis nuobodu. Pasikartosiu, norisi autorę girti už dalyko išmanymą, už įtikinančias detales, tačiau nesu tikra, ar „Mergelių tylai“ šio tęsinio iš tiesų reikėjo.
