Kokia knyga, kokia knyga. Iškart noriu pasakyti – patiks ne kiekvienam. Supras ne visi. Ir išvis, daliai pasirodys nuobodi ir sunkiai įkandama. Vis tik šis romanas man pasirodė kaip labai sudėtingai suaustas, daug detalių ir simbolių savyje talpinantis kūrinys apie pažadus, atleidimą, atpirkimą ir sakyčiau – karmą. Juk be šeimos dramos šiame romane pasakojama ir šalies istorija. Visas fonas ir kontekstas čia nepaprastai svarbus ir net palieka beprotiškai ryškius pėdsakus kai kurių veikėjų likimuose.
Svartų šeimos vaikai laidoja motiną. O prieš pat mirtį motina juodaodei šeimos tarnaitei pažada kai ką, kas prieštarauja sveikam protui ir tuometiniam politiniam ir socialiniam nusistatymui. Tačiau pažadą išgirsta viena iš dukterų ir tas pažadas Amor nepaleidžia kone visą gyvenimą. Keliaujame po Pietų Afriką, sužinome apie šalies politinius įvykius, apie revoliucijas, tačiau tuo pat metu keliaujame ir po Svartų šeimos vaikų gyvenimus. Ir pamažu stebime, kaip sulaužyti pažadai gali daryti įtaką žmonių lemčiai.
„Keista, kaip žmonės, dažnai atsitiktiniai individai, kartais reikšmingai pulsuoja tavo mintyse, sapnuose.“
Kiek daug savyje talpina šis romanas. Visų pirma, gražų, nupoliruotą tekstą. Galėčiau cituoti ištisas poetiškas pastraipas ir nuostabius aprašymus. Ir tada dar romane galima rasti tokias mažas, atrodytų, nelabai pavojingas ir didelio sprogimo nesukelsiančias bombas. Tokias petardas, kur daugiau garso, nei efekto. Tik man šitoks įspūdis pasirodė kaip niekad klaidingas: čia būtent tos mažos detalės, nepasakyti žodžiai, nutylėti skauduliai vėliau skaudžiausiai ir kirto kiekvienam veikėjui.
Romane eskaluojamos rasizmo, segregacijos, apartheido, tolerancijos temos mums itin artimos ir šiandien. Truputį kitame kontekste, šįkart kalbant apie kitas visuomenės grupes, tačiau problemos yra, jos yra ryškios, skaudžios ir stumia į paraštes vienus, kai kiti sukasi ant tos scenos, kuri yra apšviesta ryškiausiai.
Tokios knygos skatina mąstyti, matyti plačiau, ir aš eilinį kartą negaliu atsistebėti žmonių noru pasirinkti grupę žmonių ir bandyti juos išstumti iš visuomenės priklijuojant bet kurią norimą ir tam laikotarpiui madingą etiketę, pagal kurią „galima“ rūšiuoti žmones.
Manau, kad kiekvienas, skaitydamas šį romaną šyptelsime pagalvoję apie tai, jog tikriausiai kiekviena šeima yra pergyvenusi vieno ar kito lygio vaidus dėl palikimo, testamento ar kambario nepasidalijimo. Ir iš pirmo žvilgsnio rodosi, kad šis romanas tik apie tai. Tad pasikartosiu – čia visko daug daugiau, kad kartais net tiršta ir klampu darosi. Sudėtingai, skaudžiai plėšiami šio romano sluoksniai galiausiai atskleidžia gražią istoriją apie pažadus ir dar kartą įrodo, kad jų reikia laikytis. Man labai patiko ir mintyse romanas liks ilgam.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
