Ėmiau šį romaną su mintimi, kad pavyks pakeliauti po Italiją prisiminimais ir mintimis, ir mane apgavo. Tik knygos pradžia – įžanga ir labai nedideli intarpai buvo apie ją. O be klūpčiojimo ant Rialto tilto daugiau ko apie mano mylimą Veneciją taip ir neradau. Bet ar tai buvo blogai? Toli gražu! Didžiausia ir įdomiausia romano dalis vyko Anglijoje. Nors, atskleisiu, ir ten itališkų prieskonių kartas nuo karto autorė vis įberdavo.
Lidija jau suaugusi, ir Venecijos gatvėse sutikta dukros nauja simpatija sujaukia visus jos prisiminimus ir sveiką protą. Moteris mintimis grįžta į vaikystę Anglijoje, kur augo pas senelius kraupiomis sąlygomis po mamos mirties. Vienintelis tuomet sveiką protą palaikęs dalykas – geras draugas Nojus, kuris, su laiku ir su paauglystės hormonais rodėsi vis labiau nei draugas…
Negailėsiu pagyrų iš karto – nuostabi knyga, labai gražus romanas. Apie praeitį, apie susitaikymą, paleidimą, norą gyventi toliau, nors tą gyvenimą nuolat kažkas bando tarsi kilimėlį ištraukti iš po kojų. O baisiausia, kai žmonės, turintys tave mylėti, tavimi rūpintis, nes esi tik vaikas, elgiasi piešingai – engia, baudžia, skriaudžia, o namai nebetenka žodžio „namai“ prasmės ir tampa tik pastatu, į kurį nieku gyvu nesinori grįžti.
Dar labiau nei tos fizinės bausmės ar engimas mane kraupino manipuliacijos ir žaidimai su vaikais. Jų skirstymas ir bandymas vienam duoti viską, o iš kito atimti ir tai, ko nė neturi. Kartais tiesiog norėjosi pasakyti – na kam jūs ėmėte tuos vaikus, dėl ko, dėl akių, dėl galėjimo pasipuikuoti prieš dievą ar kaimynus? Juk jei nenorite auginti, neauginkite. Atiduokite juos ten, kur galbūt jie negaus meilės, bet taip pat nebus ir engiami. Skaudėjo širdį dėl viso šito, tiesiog klaikiai neteisinga viskas rodėsi, ir norėjosi kažkaip Lidijai padėti.
Ir niekaip negaliu nepasidžiaugti romantiškąja knygos dalimi. Kaip man viskas patiko, kokie tikri rodėsi veikėjai. Su savo baimėmis, su bandymais, ėjimais per bruzgynus, klampynes ir labirintus. Tokie velniškai tikri ir artimi. Įprastai nesu didelė laimingų pabaigų gerbėja, vis tik, čia labai norėjosi, kad po visų kančių veikėjai galiausiai galėtų pasimėgauti gyvenimu, sveikais santykiais ir laime. Tikrai gražus romanas, sakyčiau, toks net truputį suteikiantis viltį, kad dažnai po visų nesąmonių, kurias iškenčiame, vis tiek ateina tos šviesios dienos ir laimė. Tik sutikit, kartais tos kančios galėtų tęstis gerokai trumpiau.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
https://www.instagram.com/gretosknygos.lt
