Esu skaičiusi nemažai knygų, kurių veiksmas vyksta Australijoje. Tolimame, mums svetimame krašte, kuriame net metų laikai nutinka atvirkščiai, nei mums įprasta. Ne visada mane tie toliai žavi, ne visada keri, ypač kai tos gražios, laukinės gamtos fone vyksta tokie kraupūs dalykai. Paprastai tariant – čia tikrai ne „Erškėčių paukščiai“ ir ne kokia kita romantiška istorija, kuriai Australijos dykynės priduotų šarmo. Čia dykumos ir kalnai sukuria idealias sąlygas nusikaltimams vykti.
Komisariato darbuotojams vienas po kito prisistato du vyrai ir abu papasakoja identišką istoriją: Hetas pasakoja, kad Geibrelas jį pagrobė, o Geibrelas teigia tą patį apie Hetą. Abiejų vyrų istorijos sutampa kone identiškai, tad galima numanyti, jog jie yra kažkuo susiję ir vienas iš jų meluoja. Pagrindinis miestelio seržantas Čandleris imasi tirti keistą ir daug klausimų keliančią bylą, pagalius į ratus kaišioja aukštesnes pareigas užimantis draugas, kuris atvyksta prižiūrėti tyrimo ir patys įtariamieji, kurie kelia pūkus ir trukdo tyrimui.
Man visai patiko praeities linija, nors nuo pat pradžių buvo aišku, kad čia kaip Čechovo ginklas – negali būti tiesiog šiaip sau ir turės būti vienu ar kitu būdu susijusi su dabarties įvykiais. Ir kas keisčiausia, toji praeities linija man pasirodė gal net įdomesnė už dabarties pasakojimą.
Vis tik labai skaudu buvo skaityti apie vaiko paieškas, tėvų neviltį ir bejegiškumo jausmą, kuris lydėjo visus veikėjus. Labai painus detektyvas, skaičiau, spėliojau, mąsčiau, bet nieko neįminiau. Pabaiga nustebino ir nors visi atsakymai buvo pateikti, nežinau kaip stipriai mane šis romanas įtikino. Norėjosi didesnės ir efektingesnės bombos, didesnio sprogimo, nes tiek veiksmo, tiek bėgiojimo, o pabaigoje vietoje fejerverkų blykstelėjo degtukas, ir tai, tarsi tik iš antro karto.
O pabaiga... Pabaiga!!! Galėčiau diskutuoti, galėčiau kalbėti, bet tik išduočiau. Vis tik pasakysiu tik tiek - pabaiga nustebino. O ar tai gerai, ar ne, dar iki šiol nesuprantu.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
