Kokia neįtikėtinai keistai kontrastinga šita knyga. Pradžia įtraukė, vėliau ne visai supratau, ką autorė bando šia istorija pasakyti, o pabaigus, užvertus paskutinį puslapį giliai atsidusau – tokios ir turi būti įdomių šeimų istorijos. Kartais nepatogios, kartais klaikiai geliančios, o retsykiais pražystančios pačiomis neįtikėčiausiomis spalvomis. Ir kas įdomiausia – ne visada joms reikia šešių šimtų ar daugiau puslapių.
Kimija dabar gyvena Paryžiuje. Ji bando susilaukti vaikelio, o sėdėdama gydytojos priimamajame ima kapstytis po savo praeitį. Jauna moteris keliauja prisiminimais po vaikystę Irane, apie dėdes ir tetas, apie politiką, apie pasaulį paveikusius ir sukrėtusiu įvykius. Be viso to Kimija daug galvoja ir viduje abejoja dėl tam tikrų pasirinkimų, apkalba šeimos narius, atskleidžia tamsiausias savo garsios, ir galėtume iš šalies pagalvoti – itin garbingos Sadrų giminės paslaptis.
„ - Tai aišku, kad nevaisingas jis! Kitaip jau seniai būtų išsiskyrę. Šiais dviem sakiniais viskas ir pasakyta apie moters padėtį Irane.“
⠀
Romano centre – marginalizavimas. Stūmimas į paraštes, pakraščius, tų, kurie mano kitaip, rengiasi kitaip ar tiesiog melžiasi kitiems dievams. Šiame romane persipina modernumas ir inovacijos su papročiais, arkliais kalnais keliaujančiomis moterimis ir garsiausiais pasaulio įvykiais, kuriuos kartais labai subtiliai į pasakojimo audinį įmezga autorė, o retsykiais – ir gana tiesmukai viską nutėškia. Bet ši knyga tokia ir turi būti, tokia jos idėja, cinkelis ir moralas: kas turi nutikri, kad svetimoje šalyje galiausiai taptum savu? Galiausiai ir amžinai ramybės neduodantis klausimas atvykusiems iš švetur, iš kultūriškai tolimos ir svetomos šalies – ar tai išvis yra įmanoma?
Ir tai nutiko dar kartą. Paėmiau į rankas knygą, perskaičiau joje apie tam tikrus dalykus (terorizmą, Hamas grupuotę, ilgai ir sudėtingai besirutuliojančius konfliktus, apie kuriuos autorė čia pasakoja gana daug ir garsiai…) ir tada viskas tarsi fantastiniame filmė ėmė ir tarsi fiziškai iššoko iš knygos puslapių. Čia minėtos grupuotės šiandien kapoja leliukams galvas. Kai skaičiau šį romaną – viską mačiau kaip istorinius įvykius, galbūt kaip dar kažkur blyškiai žėruojančią žariją, tačiau nemaniau, kad poros savaičių bėgyje saugiai namie sėdėdama galėsiu matyti realius sprogimus. Taip, aš eilinį kartą nukrypau į karo temą ir visas aktualijas. Tačiau taip viskas sutapo, kad negaliu to neaprašyti – kada nors šis įspūdis, šie keli sakiniai bent jau man asmeniškai primins ne tik knygą, bet ir istorinius įvykius ir tragedijas.
Vis tik leisiu dau drąsiai pasakyti, jog šis romanas, nors ir puikus, tikrai ne kiekvienam. Turi arba domėtis pasaulyje vykstančiais įvykiais ir krizėmis, arba bent jau būti pasiryžęs pasidomėti plačiau. Šį romaną skaitydama ne kartą į paiešką vedžiau įvairius vardus, pavardes ar įvykius. Vis tik ši knyga labiau apie vyrus, nei moteris. Tiksliau, apie kultūrą, kurioje patriarchatas toks gajus, kad kartais tąsė nuo aprašomų dalykų ir gana atvirai į pasaulį žiūrinti moteris manyje tiesiog purtėsi. Tačiau tuo pat metu tai plačiai atvertas langas į iraniečių gyvenimus, jų kultūrą, patyrimus. Buvo nepaprastai įdomu skaityti ir kažkodėl numanau, kad šis romanas liks namuose ir kartais bus paskolinamas vienam kitam stiprios literatūros mėgėjui.
Vis tik leisiu dau drąsiai pasakyti, jog šis romanas, nors ir puikus, tikrai ne kiekvienam. Turi arba domėtis pasaulyje vykstančiais įvykiais ir krizėmis, arba bent jau būti pasiryžęs pasidomėti plačiau. Šį romaną skaitydama ne kartą į paiešką vedžiau įvairius vardus, pavardes ar įvykius. Vis tik ši knyga labiau apie vyrus, nei moteris. Tiksliau, apie kultūrą, kurioje patriarchatas toks gajus, kad kartais tąsė nuo aprašomų dalykų ir gana atvirai į pasaulį žiūrinti moteris manyje tiesiog purtėsi. Tačiau tuo pat metu tai plačiai atvertas langas į iraniečių gyvenimus, jų kultūrą, patyrimus. Buvo nepaprastai įdomu skaityti ir kažkodėl numanau, kad šis romanas liks namuose ir kartais bus paskolinamas vienam kitam stiprios literatūros mėgėjui.
