Jei kas nors būtų pasakęs, kad skaitysiu knygą apie ungurius; gana mokslinę knygą apie ungurius, būčiau gūžtelėjusi pečiais ir nesupratusi, apie ką čia kalbama. Tačiau kai mylima leidykla išleidžia tokius perlus, nori nenori galiausiai paimu jas į rankas ir su pasimėgavimu perskaitau. Ši knyga, kaip jau sufleruoja pavadinimas, yra toli gražu ne tik apie mįslingus gyvūnus, bet ir apie žmones. Apie jų ryšį su gamta, pasauliu, flora, fauna. Tai knyga apie ryšio kūrimą su artimu – vienam tai gali būti knygos, stalo žaidimai, o štai rašytojas pasakoja mums apie tai, kaip žvejodavo su tėvu ir jam mirus ėmė galvoti, kiek toji ramybę nešanti veikla jį iš tiesų išmokė.
„Jis gali nukeliauti tūkstančius kilometrų nepailsdamas bet kokiomis sąlygomis, kol staiga apsisprendžia, kad rado namus.“
Patrikas ne tik pasakoja apie savo asmeninį gyvenimą, bet ir apie ungurius dalinasi informacija, pateikta iš kelių skirtingų perspektyvų: supažindina mus su biologiniais jų ypatumais. Pasakoja apie istorinius įvykius, atradimus, ekspedicijas, garsius žmones, kurie leidosi ungurių ieškoti. Taip pat autorius negaili informacijos ir pasitelkia mitologiją, literatūrą, kitus kultūrinius frontus, kad tik ungurio magiją paskleistų kuo plačiau. Skaitant visiškai nesijutau apkrauta – netgi priešingai. Sužinojusi apie Froidą, ir tai, kad net jis leidosi į ungurių paslapties narpliojimą, netrukus keliavau į ekspedicijas su kitais mokslininkais ir negalėjau atsistebėti jų ambicingumu.
Ungurys – mitais apipintas padaras. Dar ir šiai dienai nėra visiškai aišku, kaip jie dauginasi, kur jie migruoja ir kokios aplinkybės juos verčia iš skirtingų pasaulio vietų plaukti į Sargasų jūrą.
„Niekas nėra matęs besidauginančių ungurių, niekas niekada nėra regėjęs, kaip ungurys apvaisina kito ungurio kiaušinėlius, dar niekam nepavyko priversti ungurių daugintis nelaisvėje.“
Autorius knygoje kalba ne tik apie ungurius – jis mini ir kitus gyvūnus, kurie išnyko, kuriuos išnaikino žmonės. Ir tai baugina. Galimybė, tikimybė, kad tai, ką šiandien matome, valgome, medžiojame ar žvejojame kažkada liks tik istorija.
Šioje knygoje radau paminėtą ir kitą puikią knygą „Šeštasis išnykimas“ ir labai rekomenduoju ją perskaityti mėgstantiems mokslinę, bet lengvai parašytą literatūrą.
Nemažai įdomių dalykų, jautrių vietų, kai autorius kalba apie savo santykį su tėvu. Bet jautrios ir įdomios pasirodė ir tos pamokos, pasakojimai, kuriuos jam transliavo tėvas, o vėliau autorius pasidalino jais su skaitytojais. Nesitikėjau, kad knyga apie ungurius man patiks, bet jau kelias savaites negaliu jos išmesti iš galvos ir mintyse truputį džiūgauju, kad pasaulis dar turi bent vieną neįmintą mįslę.
