Miškinių kaimelis ir jo ramybė: žydų šeimos, verslai, kapinės ir kitos jiems brangios smulkmenos. Visi gyvena tarsi idilišką gyvenimą. Vargsta savus vargus, vienas kitą pašiepia, pajuokauja ir juda toliau. Iki tos akimirkos, kol kaimelyje apsilanko naciai ir jų šviesios dienos staiga tampa tamsiomis naktimis.
Tai jau antroji mano skaityta šio autoriaus knyga ir aš tiesiog apstulbau nuo jausmo, emocijos ir viso jos grožio. Autorius į porą šimtų puslapių sutalpino tiek žmogiškumo, kiek jokie naciai visus kartu juos sudėjus niekada neturėjo savo širdyje. Sunku plačiau ką nors papasakoti ir apie siužetą, nes čia pasakojama 1941 metų žydų gyvenvietės realybė. Jų bandymas išsaugoti tai, kas svarbiausia – ramybę ir gybybę. Ar bent jau kapines ir mirusiųjų sielas.
Romanas, žinant tai, kas jame pasakojama, vis tik nepaprastai šviesus. Retai kada sutiksi autorių, kuris tokius siaubus papasakotų per humoro prizmę ir dar gebėtų pats save per dantį kartą kitą truktelt. Šiai knygai gražių žodžių gailėti nesinori. Ji per mažai pastebėta. Tokios istorijos – mūsų šalies istorijos dalis.
„Danuta-Hasada tikėjo, kad kūdikiai, nespėję ištarti „mama“, nemiršta, kad jie auga po žeme kaip žolė ir šaknys, girdi, kaip ošia medžiai ir čiulba paukščiai, ir net gali atsiliepti.“
Mane sužavėjo autoriaus gebėjimas aprašyti mirusius, pagarbą jiems, jų praeičiai, kiekvieno atskirai istorijai. Ir suvis labiausiai gėrėjausi tuo, kaip buvo norėta išsaugoti kapines, antkapius ir tą norą palikti kažką ateities kartoms. Kaip prisiminimą. Ir nori nenori, mąsčiau apie Taurakalnio laiptus ir kitas vietas, kurios mums ir šiandien liudija apie tai, kaip buvo išniekintos jei ne šventos, tai kažkam kadaise labai brangios vietos.
„Aukščiausiasis, būčiau sukūręs tik vieną tautą. Tegul jau visi būna, tarkim, lietuviai arba žydai, arba amerikiečiai. Kam, sakykite, Jam prireikė priveisti tokią daugybę genčių, kad paskui kiekvieną dieną jas mokytų, gėdytų, išskirtų peštynėse ir taikytų? Kodėl Jis sumanė sau tokį galvos skausmą, nuo kurio nėra jokių vaistų?“
Man asmeniškai Kanovičius pasirodė kaip pacifistas tik pačia geriausia prasme. Nemanau, kad dėl to, jog buvo žydas. Aš manau, kad tiesiog kaip žmogus, jis norėjo taikos. Ramybės. Gražaus gyvenimo sau ir kitiems. Dar manau, kad toks noras yra labai gražus, ypač kai jo knygose tai atsispindi kaip niekad ryškiai. Norėčiau, kad visi pasaulyje mąstytų panašiai ir savanaudiškumas rečiau perspjautų gražias vertybes. Norėčiau. Bet ko gero, reikia pradėti nuo savęs.
„Tas, kas pradeda žudyti nekaltus žmones, niekada nelaimės. Tokios neteisybės Dievas nepakęs.“
Susitikime instagrame!
https://www.instagram.com/gretosknygos.lt
Susitikime instagrame!
https://www.instagram.com/gretosknygos.lt
