Džanetės mama nuo pat dukters vaikystės matė ją kaip žvaigždę. Matė jos potencialą, tiksliau – susikūrė viską savo galvoje ir ėmėsi veiksmo. Dar mažą mergaitę ji ėmė ją vilkti į peržiūras, bandė padaryti viską, kad tik duktė gautų geriausias roles ir galimybes. Tačiau niekas niekada nepaklausė, ar Džanetė išvis nori vaidinti. Apie tai yra šie memuarai: apie svetimų svajonių įgyvendinimą. Apie troškimus, kuriuos primeti kitiems. Ir apie begales psichologinių sutrikimų. Prisisekit diržus prieš leidžiantis į kelią, nes užsups ne kartą.
Kaip sunku turėtų būti gyventi turint tokią mamą. Kai gyveni ir net nesupranti, kad tai nėra normalu. Kai iš tavęs atimtos visos įmanomos galimybės mąstyti. Rinktis. Priimti sprendimus. Kai tave, paauglę, mama prausia duše su broliu. Kai mama skaičiuoja kiekvieną tavo kąsnį. Kai mama perduoda visas savo neišsipildžiusias svajones ir sukrauna jas vaikui, kuris niekaip negali ištrūkti iš itin tankiai sumegzto tinklo. Ar skaitydama kraupau? Vietomis – taip. Tačiau vėliau, su laiku, augant Džanetei ėmiau ir šiek tiek abejoti. Man mintysė ėme nebesusivesti galai: ar mama ją taip stipriai izoliavo, ar pati mergina jau matydama realų pasaulį rinkosi mamą, o ne laisvę? Kompiuteriai, dvidešimt pirmas amžius, draugai, kolegos? Negi neatsirado nei vieno sveiko proto žmogaus, galėjusio ją ištraukti?
Ir knygos pavadinimas man pasirodė tik pavadinimas, nes knygoje įvardijami dalykai su juo gana stipriai kertasi. Pavadinimas garsiai transliuoja, jog Džanetė nekenčia mamos (kitu atveju, kaži, ar džiaugtumeis jos mirtimi), tačiau memuaruose tai nėra įvardijama. Laukiau tos akimirkos, kuomet ji būtų viską pripažinusi ir garsiai įvardijusi, tačiau, deja, prisirišimas buvo toks stiprus ir toks klaidinantis, kad galutinai likau nesupratusi, kur toji laimė dėl mamos mirties.
Kažkodėl manau, kad Džanetei reikėjo dar daug terapijos sesijų prieš rašant memuarus. Savęs paieškų, o galų gale ir gerokai daugiau laiko. Matant, kaip stipriai ji nuolat ieškojo kažko, nuo ko galėtų priklausyti, susidarė įspūdis, jog ji toli gražu nepasveiko. Tai gana nesunkiai parodo jos itin toksiški santykiai su vyrais, kuomet ja naudotasi, o kartais elgiamasi lyg su daiktu. Skaudžiausia – Džanetė taip troško meilės ir pritarimo, kad priėmė viską kaip normą.
Labai nemažai noriu pasakyti apie visą situaciją, tačiau bijau, kad nuklysiu į apmąstymus ir pasvarstymus, kuriems neturiu kompetencijos. Sveikas protas sako, kad viskas su šia istorija yra labai sudėtinga. Nepabuvus tokioje situacijoje sunku daug ką komentuoti, o suvokti dar sunkiau, nes galvoje verda prieštaravimai. Tačiau nepaisant tų dviprasmiškų minčių memuarai pasirodė labai įdomūs. Ypač filmų industrijos užkaboriai ir labirintai, apie kuriuos autorė čia taipogi atskleidžia nemažai. Kitokie memuarai, ir nieko juokingo čia, deja, neradau, nebent mano humoro jausmas yra kitoks, nei daugumos. Ir šiaip, sunku juoktis, kai absoliučiais visiems šios istorijos veikėjams reikalinga psichologinė pagalba.
Susitikime instagrame!
https://www.instagram.com/gretosknygos.lt
