ŽINAU, KO GIEDA PAUKŠTIS NARVE — Maya Angelou

Ano amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje pasirodžiusi pirmoji Majos Angelou autobiografijos dalis šokiravo visuomenę. Knygą netruko uždrausti mokyklose, kritikavo, o visuomenė autorę smerkė už atvirumą.

Angelou balsas mus nukelia į Didžiosios depresijos laikus, o ji pati mums pateikia savo gyvenimo istoriją tiek iš vaikiškos perspektyvos, tiek kartais viską pakomentuoja jau per suaugusio, brandaus žmogaus prizmę.

Po tėvų skyrybų Mają ir jos metais vyresnį broliuką tėvai išsiunčia į šalies pietus pas nepaprastai religingą, geros širdies močiutę. Tačiau čia vaikai auga emociškai apleisti, ypač Majai augant ima kilti klausimų, kodėl tėvai jų nenori. Praėjus keliems metams ir įsisiūbavus Depresijai sesė su broliu grąžinami tėvams ir Mają, vos aštuonerių metų mergaitę išprievartauja gerokai vyresnis vyras. Trauma, kaltės jausmas ir gėda keliauja su ja metų metus.

„Buvau aštuonerių, bet jau suaugusi. Netgi slaugės ligoninėje mane tikino, kad dabar aš nebeturinti ko bijoti.“

Majos gyvenimo istoriją sudaro net 7 knygos, tad nenuostabu, jog pirmąjai pasibaigus ties 17 jos gyvenimo metais galima pajausti išbaigtumo trūkumą. Taip nutiko ir man - tačiau žinau, kad tai tėra Angelou kelio pradžia, ir tai neleidžia man šios knygos kritikuoti.

Knyga - autobiografija, tačiau tai, kaip ji yra parašyta, skaitosi tarsi aukščiausios prabos grožinės literatūros kūrinys. Maja rašė įstabiai, švelniai, empatiškai, tačiau kartas nuo karto į paviršių iškildavo ir kritika, kandesnis tonas, didaktinis sakinys ar du. Tačiau viską šioje autobiografijoje perspjovė švelnumas, nuoširdumas, meilė artimui ir empatija.

Pirmoji knygos pusė mane pakerėjo. Štai antroji pasirodė kiek suskubėta, vietomis aptikau detalių, kurių kaži ar reikėjo. O gal autorė plačiau apie kitus įvykius prakalba vėlesnėse savo istorijos dalyse? Kada nors tikrai norėsiu tai sužinoti.

Neįmanoma nepaminėti, praleisti pagrindinių ir kone svarbiausių šio kūrinio temų: Didžiosios depresijos, rasizmo, segregacijos. Situacijų, kuomet žmogaus odos spalva nulemia ne tik tai, kurioje autobuso pusėje teks sėdėti, bet ir ar būsi pavalgęs ir saugus.

Širdį skauda ir perveria kiekvieną mielą kartą, kai skaitau apie neteisybę. Tačiau čia Maja tai dažnai išreiškia skirtingais būdais - kartais per kandesnį, didaktinį pasisakymą, tačiau kur kas dažniau ji renkasi humorą ar nuoširdumą.

„Juodaodė mergina bręsdama turi susidurti ne tik su įprastinėmis gamtos jėgomis, bet ir su trimis priešais iškart: vyrų priešiškumu, iracionalia baltųjų neapykanta ir bejėgiška juodaodžių padėtimi.“

Sakiau ir sakysiu - nepakenčiu neteisybės, nelygybės ir diskriminacijos. Be galo džiaugiuosi, kad Majos istorija mus pasiekė, nes stiprios, tvirtos moterys ir jų istorijos įkvepia ir motyvuoja. Mylėti, gyventi ir būti truputį geresniems vienas kitam.

Dovana.