VAIKŲ ŽAIDIMAI - Bo Svernström

Senokai šis trileris gulėjo mano namuose, o gi visai be reikalo. Nors daug veiksmo elementų čia neradau, bet viso kito čia su kaupu. Mirčių, paslapčių, nusikaltimų, motyvų ir priežasčių, šokinėjimo laiku, skraidymo nuo laiptų ir stogų, tyrėjų klupinėjimo ir psichologinių analizių. Viso to čia netrūksta, tačiau paties bėgimo trileryje nedaug.

Prieš 28 metus, vos vienuolikos metų Robertas buvo pripažintas kaltu dėl savo draugo Makso nužudymo. Šiandien ant jo durų sleksčio pasirodo žurnalistė Leksa ir ji ima kelti klausimus viena po kito, o kartu su tuo į paviršių ima rastis tiesa. Leksa abejoja vyro kaltumu ir nori tą įrodyti, arba jei jis ir kaltas, jai rūpi jo psichologinis portetas. Leksai su Robertu bendraujant miestelyje įvyksta nelaimė – mietselio pakraštyje randamas vienuolikmetės mergaitės kūnas. Įtarimai, žinoma, krenta ant Roberto. Bylą į rankas pasiėmę Karlas su Jode nėra dėl šito tikri, tad atsakingai imasi tirti nusikaltimą. Tačiau viskam labai trukdo faktas, kad Robertas nepamena prieš 28 metus vykusių baisumų… ⠀

Painume painumėli. Vardai, vietos, laikas. Viskas vietomis maišėsi. O kur dar šokinėjimas laiku. Jau rodos imi suprasti ir gaudytis, o štai vėl autorius į sceną atveda dar kokį naują tyrėją, nusikaltėlį ar įtariamajį. Vis tik ties knygos viduriu ėmiau geriau susivokti ir net ėmiau kai kuriuos dalykus nujausti. Rašytojas pradėjo barstyti trupinius ir šapelius, iš kurių vėliau radosi atsakymai.

Žinoma, dėl veikėjų gausos, siužeto linijų ir skirtingų nusikaltimų trileris galiausiai įsitęsė kaip tąsi karamelė ir detalės ėmė lipti į vieną. Nepaisant viso daugiasluoksniškumo, man patiko knygos moralas ir atomazga. Ar nustebino? Nelabai, nes kaip ir prieš tai minėjau, viskas su laiku jau dėliojosi į stalčiukus. Labiausiai smalsumą patenkino atsakymai, gauti dėl 28 metų senumo linijos ir mane toji tiesa įtikino. Buvo skaudu skaityti, ir liūdna, nes neteisybė smukdo tikėjimą žmonija.

Šitas skandinavų trileris nustebino tuo, kad nebuvo itin žiaurus (net man). Taip, čia buvo supjaustytų kūnų, kraujo, tačiau buvo apsieita be detalių aprašymo. Arba aš tiek atbukau ir to nebepastebiu. 

Tai vienas iš tų trilerių, kuris ir paliečia sudėtingesnes temas, ir pakraupina dėl įvairių moralinių niuansų. Jei būtų buvęs kokiais 100 puslapių trumpesnis, ko gero nieko ir nebūtume pasigedę ir kai kurie efektai galimai būtų „kirtę“ stipriau. Bet knygą traukė skaityti, iki pabaigos į priekį vedė smalsumas, kuris vėliau buvo visapusiškai patenkintas. Ir eilinį kartą įsitikinau – ne visiems galima ir reikia turėti vaikų.