TRYS SESERYS - Heather Morris

Dar vienas romanas apie karą, koncentracijos stovyklas, bandymą išgyventi, likti žmogumi, išlaikyti ryšį su pačiais artimiausiais ir svarbiausia – su pačiu savimi. 

Magda, Cibė ir Livė dar paauglės, tačiau gyvenimas jų negaili: jaunos merginos atsiduria karo įkarštyje, kuomet Magda yra atskiriama nuo seserų ir lieka su motina ir seneliu. O štai kitoms seserims tam kartui pasiseka kur kas mažiau – jos išvežamos į Aušvicą-Birkenau, kur jų laukia kitokie išbandymai. Tačiau likimas neprognozuojamas; karas tebevyksta ir seserys galiausiai vėl susitinka. Tik ar galima džiaugtis dėl aplinkybių? 

Kai skaičiau „Aušvico tatuiruotoją“, pamenu, išverkiau visas ašaras. Mane istorija nepaprastai sujaudino, paveikė ir prisiminsiu ją ilgai. Ir tai buvo knygų apie karą ir koncentracijos stovyklas pradžia. Tai buvo tas startas, kuris į knygų pasaulį atvedė labai daug puikių knygų šia tema. Tačiau lygiai taip pat pasirodė ir daug „popso“, daug knygų, kurios rašomos vardan populiarumo, buvimo „ant bangos“. Ir kartais manyje sukirba mintis apie pagarbą ir tuo, ar itin etiška naudotis situacija ir tokiomis aplinkybėmis. Viena yra norėti papasakoti žmogaus istoriją, kita yra perdirbti istorijas viena po kitos, ne visada sutikrinant faktus. O galų gale, istorijos ima kartotis. Po „Aušvico tatuiruotojo“ autorė parašė dar vieną puikų romaną apie Cilką – stiprią, įdomią moterį. O tada, mano labai subjektyvia nuomone, galėjo ir sustoti. 

Prisipažinsiu, ir šioji knyga bei seserų istorija mane įtraukė. Dėmesys laikėsi iki kažkur knygos vidurio,  jaudinausi dėl seserų, laukiau, kas bus toliau, kaip jos išsisuks, ar galiausiai įvyks kažkas tragiško? Mano empatija ir atjauta leido jas suprasti. Tačiau būčiau nenuoširdi ir meluočiau sakydama, kad romaną vertinu gerai, ar kad man labai patiko. Skaityti toliau vedė tik smalsumas, norėjosi sužinoti, kuo viskas pasibaigs. Ir tiek. 

Paskutinieji šimtas puslapių… ten atsirado tarsi dar viena atskira istorija, viskas, regis, užsikūrė iš naujo ir buvo skubiai išvystyta, dar greičiau užbaigta su turbo naiviai sukaltu epilogu. Suprantu autorės norą palikti gana laimingą pabaigą (atleiskit, kad išduodu, bet patikėkit, ten tiek visko bus, kad nieko aš čia nepasakau). 

Romane radau vieną dalyką, kuris man patiko ir pasirodė teisingas ir reikalingas. Ne kartą buvo akcentuotas kalbėjimas apie traumas. Veikėjos tai pabrėžė, jos norėjo apie tai kalbėtis, dalintis, išsilieti ir išsikrauti. Nelaikyti visko viduje. Traumų įvardijimas ir analizavimas yra svarbus, jis padeda gyti, sveikti, praskaidrina labai tamsų dangų ir tos properšos kartais gali padėti įveikti net ir sunkiausias akimirkas. O galų gale, sunku būti apsistačius sienomis. Tad nors ir kiek didaktinis romano elementas, man jis pasirodė svarbus. Ir tikrai pakėle bendrą knygos įspūdį. 

Morris įtraukia, rašo lengvu stiliumi, tad skaitant plaukte plauki puslapiais ir net nesupranti, kaip pabaigi istoriją. Šiuo atveju, man taip buvo iki tam tikros vietos, ir gaila, nes autorė prigesino gana stipriai pradžioje liepsnojusią istoriją.

Leidyklos dovana.