NESIARTINKIT PRIE GRETOS - Susanne Abel

Prirašyta jau šimtai, jei ne tūkstančiai romanų apie Antrąjį pasaulinį karą. O dažname jų darosi sunku ir ką nors naujo atrasti. Bet kai jau pasiseka ir atrandu, maloniai nustembu ir mėgaujuosi istorija, siurbiu ją į save iki paskutinio lašo. Būtent taip nutiko su šiuo romanu, kai imdama į rankas nežinojau ko tikėtis, o išsinešiau gana nemažai.

Romano centre - žinių vedėjas Tomas ir jo močiutė Greta, kurios atmintis šlubuoja ir ji vis dažniau ima klaidžioti praeities labirintais, kurie Tomui yra itin tolimi ir svetimi. Romano veiksmui įsibėgėjant atsiranda dvi linijos, dabartis, kur Tomas rūpinasi senele ir praeitis, kurioje Greta bėga iš Rytų Prūsijos, kur skaitome apie karo baisumus ir skaudžiai draskomas šeimas. Tačiau pagrindinė romano veikėja Greta - ne iš kelmo spirta. Ji ne tik kad pergyvena karą, bet jo metu sugeba patirti viską pakeičiančią meilę.

Pripažinkite, retokai sutiksime rasizmo problemą romanuose, kuriuose pasakojama apie Europoje vykstantį karą. O būtent tai ir tapo vienu pagrindinių šios knygos cinkelių. Vietoje to, kad būtų papasakota dar viena Aušvico-Birkenau istorija, čia autorė mums parodė kitokią įdomią perspektyvą ir nukreipė dėmesį ir rečiau sutinkamus karo padarinius.

Šią knygą skaityti buvo lengva, tekstas plaukė, o siužetui netrūko nei posūkių, nei vingių. Kaskart atsidūrus Gretos laiko juostoje rasdavosi ir daugiau gylio, emocijos, jausmų. Nebuvo sunku įsivaizduoti mergaitę, laukiančią tėvo ir kartu skaičiuoti dienas. O tada aikčioti dėl to, kaip ir kokiais skirtingais būdais karas griauna ar bent pakeičia ištisų kartų likimus. Ne ką mažiau įdomi pasirodė ir meilės istorija.

Tai graži knyga. Daug skausmo, bet gerokai daugiau šviesos joje radau. O ypač dabar norisi, labai norisi, kad net karo fone vis dar gebėtume pastebėti grožį, gerumą, jautrumą ir norėtume atjausti silpnesnį. Tikiu, kad kai kuriems skaitytojams ši knyga pasirodys per saldi, tačiau man taip nenutiko. Juk kai kažką pamilsti - žmogų ar tiesiog veikėją, linki jam paties geriausio. Taip ir jaučiausi skaitant šį romaną. Vyliausi ir tikėjausi geriausio.