Seniai norėjau perskaityti šią slovėnų rašytojo knygą. Tačiau kaip ir dauguma knygų, ji kantriai laukė savo eilės. O tada atėjo metas, kai ėmiau pamažu domėtis sovietmečiu. Manyje tarsi pabudo kažkoks alkanas žvėris, kuris ėmė reikalauti atsakymų. Apie savo šalį ir savą istoriją žinau daug. O kaip kiti? Kaip sekėsi tolimesnėms šalims, patekusioms į sistemą ir bandžiusioms iš jos ištrūkti?
Vladanas praėjus 17 metų nuo Jugoslavijos subyrėjimo nusprendžia vykti ieškoti savo tėvo. Interneto paieškoje susiranda jo pavardę, o tada ima aiškėti kraupios tėvo praeities ir jo dingimo detalės. Tačiau Vladanas įsitikinęs – tėvas gyvas, o jis, tikras jo sūnus, nori atsakymų, kodėl tada, prieš daug metų jis apvertė šeimos gyvenimą aukštyn kojomis ir dingo. Vyras sėdasi į automobilį ir leidžiasi takais, kuriuose tikisi sutikti tėvą.
„Žmonės prisimena, – baigęs pasakoti tarė Danilas, – tai didžiausias jų prakeiksmas.“
Humoras šioje knygoje nebuvo dažnas, tačiau kruopą kitą aptikus, knyga dar labiau įtraukdavo. Juokeliai ir bandymas į tragiškas situacijas pažvelgti su humoru tik pagyvino šią knygą. Arba tai tebuvo aprašomi pietiečių bendravimo ypatumai. Nesu taip gerai susipažinusi su Balkanų kultūra, kad drįsčiau teigti, jog kažkurie yra „bajeristai“, o kiti jau ne. Bet knygoje juoko, kartais pro ašaras, tikrai netrūko.
Skaičiau ir sunkiai galėjau patikėti kaip stipriai kroatai nemėgsta slovėnų, serbai kroatų ir atvirkščiai (galima maišyti bet kurią kombinaciją – jie visi dėl įvairių skirtingų priežasčių laiko save geresniais už kitus) ir kilnojau antakį dėl tos jų dažnai hiperbolizuotos neapykantos. Vis tik neabejoju – jei imčiau domėtis plačiau, priežastys greit paaiškėtų, nes karštakošiai pietiečiai retai kada nutyli, ypač jei jiems skauda.
Moterų dramatiškumas šioje knygoje irgi vertas paminėjimo. Ypač Vladano mama, kuri man pasirodė ta tradicinė sovietinė moteris, kurią gyvenimas vis vėto ir mėto, o ana atsistoja dar stipresnė, vėl prisidega cigaretę, pasidažo lūpas ir eina į priekį.
Toks jausmas, kad sunkiai gyveno moterys tais laikais, tačiau kartais apima jausmas, kad jos buvo plieninės, nepažeidžiamos. Kita vertus – traumos kartais užtrunka, kol išlenda į paviršių.
Skaudžiausia, sudėtingiausia ir daugiausiai klausimų sukėlusi dalis – Vladano tėvas, jo praeitis ir priežastys, dėl kurių jis slėpėsi. Nesinori nieko išduoti, tačiau skaitydama kėliau sau klausimą – kraujas tai kraujas, bet kokias ribas reikia žmogui peržengti, kad net tavo vaikas imtų abejoti, ar galima tokius dalykus atleisti? Ir ar tose situacijose tikrai nėra išeities, sprendimo, galimybės geriau nedaryti, nežudyti? Ar įsijungia mąstymas, kad juk jei aš to nedarysiu, padarys kiti? Norisi filosofuoti, kelti klausimą – o kas nutiktų, jei karo metu visi sudėtų ginklus ir atsisakytų žudyti? Praktiškai neįmanoma to įsivaizduoti, bet… kas būtų tokiu atveju? Pasibaigtų fizinis karas, prasidėtų kova kitokiu formatu?
Vis tik kartais pakanka ir vieno, gebančio pasipriešinti sistemai, kad ji imtų byrėti. Vienos mažos tautos, vieno nedidelio preteksto. O tada, nusprendus nebežudyti, atsiranda laisvės troškimas. Buvo Jugoslavija, ir jos nebėra. O ar tai blogai, gali įvardinti tik patys serbai, kroatai, slovėnai ir visi kiti, ištrūkę iš sistemos. Įdomi knyga. Nelengvas skaitinys, čia daug politikos ir istorijos, tačiau džiaugiuosi, kad skaičiau.
Susitikime instagrame!
https://www.instagram.com/gretosknygos.lt
