ATPIRKIMO OŽYS - Sofie Sarenbrant

Ema bando tvarkytis su savo asmeniniu gyvenimu ir tuo pat metu imasi naujos bylos – Stokholmo priemiestyje padaugėja įsilaužimų, tačiau visai greitai tie įsilaužimai pasipildo keistais nužudymais. Klausimų daugėja su kiekviena nauja mirtimi, nes viskas ima rodytis susiję. Jauna moteris bando laviruoti sudėtinguose nusikaltėlių labirintuose, tuo pat metu augindama dukrelę ir bendraudama su šeima. O su laiku, panašu, pavojus ima kilti ir pačiai Emai.

Visų pirma, nesuprantu, kodėl leidykla išleido šeštą serijos dalį be pirmųjų penkių. Apie jas nuolat užsimenama, priešistorės, regis, čia su kaupu, ir kartais jausdavausi lyg naujokė, įmesta į seniai susibendravusį kolektyvą. Vis tik galima pripažinti – daugumą detektyvų galima skaityti ir ne iš eilės, tačiau vis tiek šitoks pasirinkimas glumina. Jaučiuosi, lyg iš manęs buvo atimta galimybė susipažinti su veikėjais nuo pat jų evoliucijos pradžios ir dabar tenka rankioti jų praeities detales ir trupinius tarp eilučių.

Šis trileris (labiau detektyvas, mano nuomone) mums pasakoja apie svetimšalių bandymą išgyventi svetimoje šalyje. Čia į visus istorijos vingius įsipaišo lenkė valytoja ir statybininkų lietuvių šaika. Ir kartais, kelias akimirkas susimąsčiau – kaip stereotipiška. Kaip neteisinga vaizduoti lietuvius kaip nusikaltėlius, plėšikus, kurie lipa pro žmonių langus ir išneša jų daiktus, ramybę, saugumo jausmą. Tačiau tada supratau, kad tai ne stereotipas, o realybė. Lygiai taip pat čia galėjo būti bet kokios kitos tautybės žmonės. Jei apie save skaitytų rumunai, jaustųsi taip pat, o man taip nekliūtų, jei vietoje Dariaus būtų Alexandru. Šioji tema ir knygoje rasti stereotipiniai motyvai man sukėlė nemažai minčių. Ir pasidarė truputį liūdna, kad žmonės apskritai turi vykti į svetimas šalis tam, kad galėtų gyventi geriau.

Be apmąstymų apie tautiečius, knygoje nemažai ir santykių peripetijų. Ema ir Nilis – du tyrėjai, kurie santykiuose priėję akligatvį ir dabar bando iš viso to kapstytis, rasti būdą apsisukti ir susivokti savo jausmuose. Buvo labai įdomu, ne tik dėl, kad mėgstu, kai detektyvuose paliečiamas ir asmeninis tyrėjų gyvenimas, bet dar ir todėl, kad šiuo atveju tai darė įtaką jų darbui, bendrai atmosferai darbe. 

Sakyčiau, vienas labiausiai įtikinusių trilerių, skaitytų paskutiniu metu. Pakako painumo, problemos ir motyvai įtikino (ir pakraupino, bet vėlgi – žinau, kokių parazitų būna, nesu naivi) ir buvo sudėlioti visi taškai ant i. Ir nors šis trileris-detektyvas sukaltas skandinavų autorės, šalčio ir žiaurumo čia maža. Tikrai puikiai tiks jautresniems skaitytojams, kuriuos tąso nuo pjaustomų žmonių vaizdo ar aprašymo. Čia veiksmas vyksta gana greitai ir tikrai įtraukia. Skyreliai trumpi, veikėjų daug ir jie visi įdomūs, tad knygą perskaičiau vos keliais įkvėpimais.

Leidyklos dovana.