Retai kada šitaip pradedu apžvalgas, bet šią pradėsiu: imkite ir ją skaitykite, nes knyga – nuostabi. Įstabi. Kupina meilės ir švelnumo, kurį kartais reikia atsikapstyti iš po labai grubių, šiurkščių ir badančių gyvenimo sluoksnių.
Čia pasakojama apie pietinę Valstijų dalį, apie tų valstijų žmones kamuojančias problemas. Lyg jie jų nesusikurtų patys; įdomiausia, metai bėga, o mažai kas keičiasi. O jeigu ir kinta, dažnai tie pokyčiai grąžina mus laiku ir potyriais atgalios. Aplinkybės vietoje platesnių, modernesnių horizontų žmones uždaro į dar ankštesnius narvelius. Juk atrodytų, vergovei padėtas taškas, segregacijos nebėra, žmonės yra laisvi ir gali gyventi kaip panorėję, nepriklausomai nuo jų odos spalvos. Bet ar tikrai?
Pagrindinė romano veikėja Silė – mergaitė iš Džordžijos valstijos. Ją prievartauja patėvis, o vėliau šeima ją atiduoda į nelaimingą santuoką. Silė taip pat atskiriama ir nuo mylimos sesers Netės, kuri išvyksta su misionieriais į Afriką. Visas romanas – laiškų rinkinys. Pradžioje laiškus Silė rašo dievui, o vėliau – seseriai, kurios nemato ir nepasiekia metų metus.
Tai – metų metus trunkantis pasakojimas. Ilgesio, neteisybės, istorinių aplinkybių ir įvykių prisodrinta istorija, kurią autorė mums pateikia neįprastu formatu. Retai kada šiais laikais į rankas patenka epistolinis romanas, o dar rečiau autorė drąsiai renkasi nusižengti visoms taisyklėms ir rašyti netaisyklingai, klaidingai ir panaudoti tai kaip meninės išraiškos formą. Romaną skaičiau anglų kalba, tad prisipažinsiu, mintyse juokiausi, kad kažkuriuo metu gyvenime senąja anglų kalba skaitytas „Beovulfas“ kai kuriomis akimirkomis rodėsi lengviau įveikiamas. Tačiau vis tik, kai jau įsivažiavau, Silės laiškai man ėmė patikti, nuoširdumas pavergė mano širdį. Klaidos, juokingos, smagios klaidos vertė šypsotis skaitant. Rodytųsi, naivios, netaisyklingai sudėliotos Silės mintys turėtų atbaidyti nuo skaitymo, vis tik įvyko priešingai – ši mergaitė man ėmė rūpėti. Man buvo smalsu daugiau sužinoti apie jos jausmus, patirtis ir norus. Juk gyventi minioje ir nuolat iš jos išsiskirti negali būti lengva.
Nors kalbu apie skausmą ir neteisybę, vis tik ši knyga, ši ilgesio persunkta knyga yra ne apie tai. Knygoje yra neaprėpiami kiekiai meilės ir rūpesčio artimui. Gražių emocijų. O pats svarbiausias dalykas šiame romane man pasirodė seserų ryšys. Toks stiprus, kad jo negebėjo nutraukti nei metai, nei atstumas, nei visi klystkeliai, kuriais jaunos mergaitės, o vėliau brandžios moterys turėjo keliauti.
Nors knygoje svarstomos visos įmanomos ano tūkstantmečio socialinės problemos (diskriminacija, rasizmas, patriarchalizmas, vergovė…), romanas kaip niekad aktualus. Žmonės tebėra žmonės, o mitai dar vis tokie gajūs, prietarai ir nusistatymai dar vis veikia; ypač gerai bujoja socialinių medijų dėka. Tad šis romanas – priminimas apie tai, kokie trapūs gali būti žmonių likimai ir kaip reikėtų dažniau prisiminti istoriją, prisiminti tai, iš kur esame kilę, ką atsinešėme ir ką palikome praeityje. Ir dėl kokių priežasčių atsisakėme tų baisių, žmones marginalizuojančių ir stigmatizuojančių dalykų.
Susitikime instagrame!
https://www.instagram.com/gretosknygos.lt
Įsigyti galite čia:
