Romanas mums pasakoja apie vienos šeimos gyvenimą – viską užkuria Lazaras Lonsonjė, vėliau tęsia jo žmona Tereza ir dukra Margo ir anūkas Ilarijus. Lazaro tėvas, sakoma, atvyko į Čilę iš Prancūzijos su keliomis monetomis iš vynuogės sodinuku kišenėje. Atvažiavo ir šaknis įleido ne tik vynuogė, bet ir Lonsonjė šeima.
Sakyčiau, kad ši knyga apie ilgesį. Apie klaikų, nepamatuojamą namų, artumo, ryšio ilgesį. Pasakojimas mus nukelia į vietas ir laikus, kai ambicingi žmonės ryžosi savaičių ar net mėnesių trukmės kelionėms jūra. Kai moterys kabinosi į savo svajones taip, kaip dabar tenka labai nedaug kam. Knygoje kalbama apie veikėjus, kurie tiki revoliucija ir eina prieš sistemą taip, kaip kai kurios šalys kovoja už nepriklausomybę. Tačiau vis tik, kaip gyventi ir kovoti už šalį, kurioje niekada nebūsi savas?
Sako, ši knyga turėtų būti kupina magiškojo realizmo. Aš čia jį ir radau ir pastebėjau, kad Pietų Amerikos rašytojai neretai į pagalbą pasitelkia paukščius kaip svarbų įrankį savo pasakojime. Pilni namai paukščių, ambicijų ir skausmo. Vienas po kito supančių veikėjus. Tragedijos nuojauta ir veikėjų sprendimai, dažnai nenuvedantys sėkmingais keliais, to šioje knygoje netrūksta.
„Sakytum didžiausia jos katastrofa buvo šios nepatirti.“
Vis tik, kad ir kaip norėjosi ryšio su veikėjais ir knyga, man nepavyko jo užmegzti. Tereza pasirodė per daug nutolusi. Ilarijus per daug chaotiškas. O ir šiaip esu ne kartą pastebėjusi, kad Pietų Amerika man dažnai „nutinka“ netinkamu metu. O gal man kultūriškai artimesni kiti kraštai? Vis tik su malonumu šią knygą skaitys tie, kurie mėgsta poetišką tekstą, truputį chaoso ir ryškius veikėjus. Ir dar tie, kuriems nebūtini atsakymai į visus klausimus.
