Gyvenu laisvoje, taikoje šalyje. Bent jau saugioje ir ramioje teritorijoje. Suvokiu, kas vyksta už kelių šimtų kilometrų, tačiau aš esu saugi. Bent jau šiandien man nereikia slėptis nuo bombų, nuo antžmogiškų karių ar bėgti į mišką ir lįsti į bunkerį. Dėl to aš esu saugi. Kol kas galiu ramiai miegoti. Vis tik mes gyvename nedėkingoje geografinėje padėtyje ir tas monstras, esantis rytuose vėl gali bet kada nuspręsti įvesti savas taisykles svetimoje žemėje. Deja, tačiau tokia yra klaiki realybė. Baisu, tačiau istorija yra linkusi kartotis. Ir ši knyga yra priminimas mums visiems – taiką ir laisvę reikia branginti.
Šioji knyga mums pasakoja apie partizanų ryšininkės, politinės kalinės ir tremtinės Onos Butrimaitės-Laurinienės gyvenimą. Jauna drąsi mergaitė, vėliau moteris ėmėsi visko, kad tik padėtų tiems, kam pagalbos tuo metu reikėjo. Ar tai būtų suadytos kojinės, ar partizanams perduota žinutė. Neoficialiai dirbusi partizanų ryšininke, Ona bastėsi šiaurės-rytų Lietuvos kaimais ir miškais ir dalyvavo visuose svarbiausiuose to regiono įvykiuose. Vėliau dėl tų „nuotykių“ buvo tardoma, kalėjo, bėgo, tačiau visada tikėjo Lietuvos laisve ir ateitimi.
Knyga parašyta keliais skirtingais diskursais – vienuose Živilė pasakoja apie Močiutę, kitose vietose – ištraukos iš Močiutės užrašų. O dar kitur vis įsiterpia Močiutės ir anūkės dialogai. Nepaprastai šmaikštūs, smagūs, kupini pozityvumo ir gražių emocijų. Močiutė nesunkiai per dantį patraukia ir politiką, ir anūkės veiklas. Tiek visko gyvenime mačiusi moteris geba pasišaipyti ir iš savęs pačios be gailesčio. Tačiau po visų šmaikščių intarpų vėl grįžtame į istoriją, kur moteris pasakoja apie stribus, šaudomus žmones ir gandrus, kankinamus draugus ir mirusius brolius. Skaudėjo širdį skaitant. Nepaprastai jautriai aprašyti patyrimai. Skaitydama supratau – kiek aš vis tik daug visko nežinau ir nesuprantu. Kiek daug dar reikėtų sužinoti. Ištraukti informaciją iš žmonių, iš kurių dar galima tai išvilioti. Semti viską rieškučiomis ir klausytis. Tiesiog klausytis ir tapti istorijos liudininkais.
Knyga sukėlė ir nemažai kartėlio: pati neturiu nei vieno senelio ar močiutės. Prisipažinsiu, skaitydama pavydėjau Živilei ryšio ir visų tų istorijų. Būčiau norėjusi galėti pasikalbėti su savo seneliais iš Tauragės, nes ten istorijų būtų buvę panašių. Deja, dažnai apie dalykus susivokiame jau po laiko. Gaila, tačiau norisi tik pasidžiaugti, kad vis tik atsiranda žmonių, kurie tokiomis progomis sugeba pasinaudoti ir močiutes iškamantinėja.
Labai graži knyga. Vietomis ta realybė taip drėbteli, o istorijos vingiai nuveda į labai tamsias vietas, tačiau vis tik knyga nepaprastai šviesi. Ją skaidrina močiutės gerumas ir pasiutimas, o ir požiūris į viską ir visus toks, kad norisi tik šypsotis.
