ŽUDIKŲ TRAUKINYS - Kōtarō Isaka

Kokia netikėtai puiki ši knyga. Kodėl? Nes mane nustebino ne pati knyga, o pats faktas, jog ėmiausi ją skaityti. Aš ne itin mėgstu veiksmo filmus ar serialus, kuriuose veikėjai į vieni kitus šaudo, gaudo, bėga ir nusukinėja vieni kitiems sprandus. Aš visame tame retokai randu gilesnę prasmę, išskyrus tai, kad dažniausiai kova vyksta tarp gėrio ir blogio, o blogis dažniausiai gauna į kaulus ir visi po to laimingai gyvena. Ir kaip aš nustebau, kai skaitydama šią knygą be visų šaudo-gaudo radau ir gerokai daugiau!

Romanas mums pasakoja apie 2,5 valandos trukmės kelionę šinkansenu (greituoju traukiniu), tačiau kelionė neįprasta, nes, panašu, joje susirinkę visi įdomiausi, stipriausi ir, sakykime, elitiniai nusikaltėliai, samdomi žudikai, plėšikai. Ir visi yra pasamdyti neaišku dėl kokių priežasčių. Traukiniu keliauja ir labai svarbaus veikėjo sūnų saugo Citrina ir Apelsinas; taip pat ir kerėpla Nanao, kuriam, toks jausmas, rankos auga iš patys žinote kur. Nanao turi lengvą užduotį – paimti traukiny esantį lagaminą ir išlipti kitoje stotyje. Tačiau netrukus veikėjai susipažįsta, o ypač noriai į pažintis veliasi Kimura, kuris nori atkeršyti Princui už nuskriaustą sūnų, kuris, o stebukle, taip pat keliauja šiuo traukiniu. Tačiau viskas vyksta toli gražu ne pagal planą.

Nesitikėjau, kad ši, daugiau nei 500psl. knyga taip greit bus perskaityta. Tačiau tas skaitymas buvo netolygus – kuomet skaičiau skyrius apie Apelsiną ir Citriną, krizenau. Jų pokalbiai, dialogai, o kartais ir monologai yra nenupasakojami. Tai absurdas sumaišytas su „Pinkio ir Makaulės“ pokalbių nuotaika. Tai du veikėjai, kuriems galima pritaikyti visus įmanomus „Buko ir Bukesnio“ juokelius. Tik baisiausia, kad jie nėra buki. Jie – savo srities specialistai. Tačiau šis traukinys ir kelionė juo rodėsi užkeikta kone visiems.

Nesinori atskleisti daug siužeto niuansų, tačiau Princo nepaminėti neleidžia sąžinė. Tai yra pats siaubingiausias šio romano veikėjas. Absoliutus narcizas, sociopatas, psichopatas ir turbūt turintis visus įmanomus sutrikimus, kuriuos galėtume sukabinti į vieną ir prisegti monstro etiketę.

Tačiau skyriai, kuriuose skaičiau apie Princą, man buvo patys įdomiausi. Kraupiausi – taip. Tačiau juose buvo keliami patys sudėtingiausi klausimai ir po chaoso Citrinos ir Apelsino vagone, po Nanao nesėkmių buvo itin įdomu grįžti į Princo minčių karalystę, kur jis diskutavo apie tai, kodėl negalima žudyti. Apie karus, moralę, apie genocidus, apie poveikį žmonėms, manipuliacijas, įvairius psichologinius žaidimus, kuriuos pasitelkęs jis puikiai gebėjo valdyti kone kiekvieną sutiktą žmogų. Nes kas įtars smulkų, pažeidžiamą mokinuką?

Veikėjai ir tik veikėjai yra šio romano varomoji jėga. Pradedan jų vardais, baigiant asmenybėmis. Seniai nebuvau sutikusi tokių veikėjų, kurie, nors ir supranti, kad yra baisūs antžmogiai, bet kažkodėl mėgaujiesi apie juos skaitant. Man čia visko buvo tiek, kiek reikia: ir pasijuokiau, ir susimąsčiau ne kartą, ir dėl veikėjų jaudinausi. Įtampos netrūko, tačiau truputį, mažumėlę nuvylė pabaiga. Bet šiuo atveju viskas čia buvo tikrai apie kelionę, o ne apie jos tikslą. Ir ta kelionė man labai patiko. Tik kaži, ar kada nors norėčiau atsidurti tokiame traukinyje, nes kaži ar spėtų prieš akis ir gyvenimas pralėkti su tokiais pakeleiviais...

Leidyklos dovana.

Susitikime instagrame!
https://www.instagram.com/gretosknygos.lt