Su šios autorės kūryba negali būti viduriuko. Arba jos tekstas, istorija ir pasakojimas įsiurbia, arba palieka plūduriuoti paviršiuje. Kol knygą skaičiau – taip ir nutiko, man patiko. Joje radau kažką, kas vertė skintis per tekstą ir toliau. Kita vertus – tam reikėjo ir nemažai pastangų, nes tekstas klampus ir tąsus.
Tobijas pabėga, pabėga iš šalies, kurioje būdamas savas jaučiasi svetimas. Pabėga nuo šeimos, su kuria nesijaučia gerai. Jis pasikeičia vardą, tampa Šandoru, dirba nemylimą darbą bei bendrauja su moterimis, su kuriomis jį mažai kas sieja. Po kurio laiko Tobijo / Šandoro gyvenime netikėtai pasirodo jo vaikystės laikų meilė Lina.
Man labai patiko humoras šiame romane. Juodas kaip smala humoras, o suvis labiausiai žavėjo pokalbiai apie savus, tėvynę, tradicijas (kartais mielai pašiepiamas). Ir tas jausmas, kai esi savas svetimoje aplinkoje. Kai esi pabėgelis. Kai esi svetimkūnis kitoje šalyje, kur tam tikros aplinkybės nuolat grasina tave išštumti.
Autorė šiame romane (kaip ir knygoje „Storas sąsiuvinis“) vaikšto itin plona riba – kalba ir pasakoja dalykus, kurie labai pavojingai balansuoja ant sveiko proto, padorumo, o dažnai ir įstatymo ribos. Įdomiausia tai, kad ir Tobijas / Šandoras tai supranta.
Vis tik, kad ir kaip gražiai norėtųsi kalbėti apie šį romaną, mano atmintyje ji nesugebėjo įleisti šaknų, nesuformavo kabliukų, kurie kažką užkabintų ir patraukytų už jautrių vietų ar paklibintų vieną ar kitą emociją. Vos tik perskaičius maniau priešingai, tikėjausi, kad nepaliks minčių ilgai – o klydau.
Tai knyga, kuri yra svetima ir tolima, o tada kartais iššauna tie emociniai saugikliai ir viskas pasirodo skaudžiai artima ir pažįstama. O tada ratas užsisuka iš naujo ir net ima rodytis, kad skaitai knygą kalba, kurios nepažįsti.
