Kas nutinka, kai žmonės nesikalba? Kai nuvertina artimą, nes galimai nesupras. Kai bando apsaugoti, slepia svarbius dalykus ir tuo pat metu padaro meškos paslaugą? Arba kai tiesiog nesikalba, atitolsta, nes taip yra lengviau, nei pyktis ir akistata? Viskas galiausiai sprogsta. Tyla tampa tokia stipri, kad ima ausyse spengti, taip stipriai spengti, kad su laiku kurtina nebe tyla, o triukšmas galvoje. Vis tik susimąstau, ar reikia laukti tos akimirkos, kai nebegali kęsti. Ar nebūtų paprasčiau sunkias temas iš paviršių iškelti anksčiau, nei paviršių užtraukia ledas?
Akvilina šioje knygoje mus gabena per šimtmetį ir per keturių moterų gyvenimus. Karais, tarpukariu, pokariu, ir, rodos, tuo ramesniu etapu. Tai romanas ne tik apie keturias moteris, bet ir apie mūsų šalį, jos evoliuciją, kalnelius, pakilimus ir nuosmukius. Autorė per moterų gyvenimus mums puikiai nuaudžia ir parodo daugelį mūsų šalį suformavusių socialinių reiškinių ir įvykių. Vis tik skaitant apėmė kartėlis – visų keturių veikėjų likimas nelepino. Vienai tiesiog nesisekė, kita galbūt ne visada pasirinkdavo teisingai, o štai kitos gyveno įstrigusios praeityje ir laukime. Pakibusios tarsi skaistykloje, iš kurios kelio nei aukštyn, nei žemyn sau neleido rasti.
„Bet gal būtų buvę geriau, jei būčiau miręs. Geriau jau būčiau miręs ant tavo rankų. Geriau mirčiau dabar, tavo glėbyje, nes jau viską išgyvenau.“
Knyga painoka, man prireikė laiko, kol susivokiau, kas kieno dukra, kas anūkė. Kuri gyva, o kuri jau nebe. Tačiau užvertus knygą vis tik norisi pasakyti, kad tame neaiškume slypi dalis magijos. Kaip ir Sniegų kaimelis, paslėptas nuo visų, taip ir čia iki aiškių atsakymų reikėjo paklampoti. Bet buvo verta. Verta buvo skaityti apie veikėjas, jų gyvenimus, apie meilę – didžiulę, neaprėpiamą, atimančią žadą. Apie skausmingą, ilgą laukimą ir metų laikus, bėgančius pro akis, kai nebematai nieko, o ausyse pamažu imant suvokti, kokia skaudi yra realybė. Ir kad tyla persekios iki paskutinio atodūsio. Didinga meilė, tikrai didi meilė aprašyta šioje knygoje. Ne visoms moterims pavyko tokią rasti, bet juk kitaip ir nebūna: vieniems reikia to jausmo, kitiems pakanka ir patogumo. Tretiems pasiseka turėti abu.
Graži istorija. Nuostabiai parašyta. Mintyse piešiau sau Sniegų vaizdą ir vis įsivaizdavau Elžbietą, einančią tuo takeliu… Cicėnaitė ir šįkart puikiai sudėlioja žodžius, metaforas ir epitetus. Viskas savo vietoje, tinkamu metu. Be tuščiažodžiavimo, be grafomanijos apraiškų. Tiesiog krištolo skaidrumo tekstas ir emocijos, kurios ateina kartu su tekstu. Kartais „šalto dušo“ formatu, kai papasakojama tai, kas skaudu ir ryšku, o kartais tiesiog vienas ar kitas sakinys, smingantis į širdį ir sukeliantis jausmų audrą. Nepaisant to, tai subtiliai, poetiškai ir ramiu tonu aprašytas šimtmetis, ir gal ne visada tokie ramūs moterų gyvenimai. Puiki knyga. Džiaugiuosi, kad skaičiau ir linkiu ją atrasti ir kitiems.
Susitikime instagrame!
