Labai mėgstu tokius tamsius, klampius, niūrius romanus. Jie turi savo charakterį, o rašytojo sukurta aplinka dažnai tampa tarsi atskiru veikėju, kuris daro įtaką visiems aplink. Tokia ir buvo ši knyga – pasakojimas lyg ir apie Mėją, tačiau kartu čia nemažai kalbama ir apie 16a. visuomenę, jos problemas ir žmonių iššūkius, kurių nei karaliams, nei paprastiems mirtingiesiems likimas nepagaili.
Keturiolikmetė Mėja skursta, alksta, tad nenuostabu, jog jai nebepirmąsyk vagiant maistą nuo prekystalio ją pagauna. Tačiau bausmė už duonos kepalėlį – tiesiog negailestinga. Jauna mergaitė yra pasmerkta būti Nuodėmių valgytoja. Ji negali bendrauti su žmonėmis, ji negali mylėti, būti; Mėja tiesiog atlieka savo darbą (sakyčiau, šiuolaikinio paskutinio patepimo atitikmenį) ir egzistuoja. Ji yra visiškai atstumiama artimiausių žmonių ir atskiriama nuo visuomenės.
Kažkada su dideliu pasimėgavimu skaičiau Gregory romanus – šis kažkiek priminė jau kažkada matytas ir girdėtas istorijas: kraupios bausmės už menkiausius nuskaltimus, šalti ir drėgni kalėjimų rūsiai, raganų kankinimai, o kur dar begalės karališkų intrigų. Ši knyga nebuvo išimtis, čia irgi galiausiai viskas susivedė į didelį nuotykį, į paslaptis, kurios vilkosi paskui veikėjus dešimtimis metų.
Pradžioje romanas truputėlį priminė ir Kent kūrybą, tačiau greit išsivadėjo. Mistikos pažadas greit subliuško, jį pakeitė dramos, intrigos ir konkurencija tarp žmonių. Tačiau tai visiškai netrukdė mėgautis knyga, versti puslapį po puslapio ir tikrai norėjosi sužinoti kaip pasibaigs Mėjai – ar ji išdrįs pasipriešinti visuomenės spaudimui, ar nusimes pančius. Manyje tūnanti moteris ir feministė to labai, nepaprastai norėjo. Aš visuomet surakintoms moterims linkiu, kad sugebėtų išsilaisvinti.
Vis tik jei ne tamsa, sakyčiau, kad ši istorija yra kažkuo ir graži. Ypač, jei kalbame apie lipimą iš rėmų, apie drąsą ir apie laikus, kuriais gyvenant galėjai būti nukirsdintas, nes kvėpavai garsiau, nei tiko karalienei.
