DIALOGAS. APIE LIETUVĄ IR LAISVĘ - Vytautas Landsbergis, Sergej Loznica

Niekada pernelyg nesidomėjau istorija, tačiau taip jau nutiko, kad gyvename laikais, kai tenka pradėti domėtis. Tam, kad būtų lengviau susivokti, atsifiltruoti informaciją. Tam, kad suprastum, kieno žodžiu verta pasitikėti, o kieno kliedesius ir tėra verta tokiais ir laikyti. Tad gi štai tokiomis aplinkybėmis aš į rankas vis dažniau paimu kažką, kas pamažu viską sudėlioja į stalčiukus. Pati augau šeimoje, kurioje Landsbergis buvo tarsi keiksmažodis, kurioje jis laikomas valstybės priešu. Tačiau su amžiumi ėmiau pati atsirinkti, skaityti, stebėti, domėtis. Ar net abejoti pačių artimiausių nuomone, nes viduje ėmė kilti ne tik klausimai, bet kelią susirado ir kai kurie atsakymai.

Aš suprantu žmonių norą ieškoti kaltų. Apgauti, mele metų metus skendę žmonės visada nori rasti atpirkimo ožį. Visada taip buvo ir bus. Vienais laikais tai bus Jėzus, štai kitame tūkstantmetyje ar aplinkybėse – Landsbergis. Kiekviena šalis, kuriai teko kovoti už savo laisvę turi aukas ir turi atpirkimo ožius. Žmonėms visada reikia kažką prikalti jei ne prie kryžiaus, tai bent jau prie gėdos stulpo pririšti. Ir kas iš to? Tarsi nacionalinio lygio purvo vonios, iš kurių galiausiai neišbrenda švarus nei vienas.

Kai tik pasirodė filmas – žiūrėjau jį. Lygiai taip pat, kaip stebėjau ir didelę dalį dokumentikos, kurią rodo kone kiekvieną Sausio tryliktąją. Tačiau knyga man pasirodė vertingesnė, įdomesnė ir paliko kur kas gilesnį įspūdį. Tokiems dalykams nupasakoti vaizdas nebūtinas. Laisvės troškimą ir norą pabėgti ir priespaudos užtenka ir aprašyti. Kartais to ir gana, nes daug dalykų yra per skaudūs, per stipriai sukrečiantys, kad dar ir žiūrėtum. Istorija, mūsų istorija, negalima numoti ranka, tačiau džiugu, kad yra keli skirtingi formatai. Renkamės patys. Ką žiūrėti, skaityti ir kuo tikėti. Aš vis tik esu linkusi tikėti ne tais, kurie garsiausiai rėkia ir daugiausiai žada.

„Netgi tėvai persergėdavo vaikus neskaityti visokių ten pasternakų ir [apskritai] negalvoti, nes tėvai rūpinosi: o jei staiga jie pradės maištauti prieš valdžią ir nukentės? Geriau tegul vaikai būna paklusnūs, stropūs ir kaip nors pragyvena be nieko, neieškodami jokios prasmės, išskyrus buvimą valdžios nustatytuose rėmuose.“

Man šioji citata pasako labai daug. Stebint viską, kas vyksta Ukrainoje, stebint žmonių tamsumą, nenorą išlipti į šviesą (nekalbu vien apie rusus, užtenka ir veikėjų mūsų apllinkoje). Šitiek metų, dešimtmečių, šimtmečių, o anoji tauta (ir jos pasekėjai čia) tokia pati: niūri, supuvusi, kenčianti ir savo kančių keliais vis bandanti nusitempti ir kitus už pakarpos. Tai, apie ką knygoje (ir filme) kalbasi Loznica su Landsbergiu – gerai atpažįstama ir šiandien. Būk savo vietoje, paklusk, nekilk prieš sistemą, o tada ji tavimi pasirūpins. Duos tiek, kiek manosi, kad žmogui pakanka išgyventi. Egzistuoti. Ir kad tik neduok Dieve nekiltų klausimas: o gal galiu turėti daugiau ir geriau?

Puiki knyga. Skaičiau, mąsčiau, domėjausi plačiau. Kiek daug mes nežinome, kiek daug visko galbūt niekada ir nesužinosime. Buvo pasistengta, kad nesužinotume, vis tik kaip ten apie tas ylas sakoma?… O bandyti verta, nes tamsoje sėdėti ir marinuotis dar niekam neišėjo į naudą. Mažučiuką didaktinis mano pasamprotavimas gavosi apie šią knygą, bet yra kaip yra. Aš esu už šviesą, už laisvę ir taiką. Ir už tai, kad žmonės nebūtų spraudžiami į jokius rėmus ir sistemas. Ir už tokias knygas, kad jos būtų rašomos, kad niekada niekas daugiau neatsidurtume nei jokiame Orvelo sukurtame pasaulyje, kur kažkas visada yra lygesnis už kitus.