Tai jau ketvirtoji mano skaitoma Steinbecko knyga ir galiu pasakyti – mano ir šio rašytojo vertybiniai kompasai yra suderinti preciziškai. Net neabejoju, jei Steinbeckas būtų gyvas ir jei būtume draugai, sėdėtume kokiam pamišky ir skųstumėmės abortų draudimais, šaudymais, diskriminacija ir kitais baisiais, pasaulį kamuojančiais dalykais. Nujaučiu, kad abu esam vienodai alergiški kvailumui ir tamsai. Man asmeniškai šis rašytojas, kartu su Philippe Claudel yra tie, kuriuos skaityti norisi, kai prireikia pasitikrinti, ar pasaulio vargus matau tik aš viena. Ir tada paaiškėja – kad ne, kad yra ir daugiau matančių. Ir ne tik viską stebinčių, bet ir įpinančių į nuostabų tekstą.
Ši apysaka pasakoja apie du draugus – kontrasto nestokojančius – protingą, tačiau smulkų žmogų Džordžą ir kvailelį, tačiau jėgų retai neapskaičiuojantį Lenį. Ši keista porelė keliauja iš ūkio į ūkį, ieškodami darbo labai sudėtingais Amerikai laikais. Vyrų planas – užsidirbti žemės sklypeliui, kuriame galėtų ramiai gyventi ir auginti triušius. Tačiau fermoje, kurioje vyrai įsidarbina, įvyksta kraupi nelaimė…
Man norėjosi daugiau. Skaitydama pirmas tris autoriaus knygas buvau pripratusi prie nuostabių veikėjų portretų, prie gamtos aprašymų (mintyse iškart kyla vėžliai iš „Rūstybės kekių“) ir prie daugiau konteksto. Ir viso to man čia pritrūko, norėjosi, kad Steinbeckas, kad ir kaip nuostabiai rašo, nebūtų toks koncentruotas. Kad šiek tiek labiau pasileistų plaukus, plačiau paaiškintų ir parodytų žmonių gyvenimą. Nes juk šis rašytojas tą geba, ir geba puikiai.
Ir vis tik Steinbeck lieka savimi. Istorija ir graži, ir siaubinga vienu metu. Užkabina ir jautrias stygas, ir tuo pat metu supranti, kad viskas čia teisinga, kad taip ir turi būti. Ir kiek stiprybės vis tik savyje nešiojasi kai kurie veikėjai. Nors knygoje kai ko ir trūko, šis rašytojas vis tiek liekas vienas mano mylimiausių ir dar kelias neskaitytas jo knygas aš taupau. Taupau tai dienai, kai nežinosiu ką skaityti, o norėsiu kokybės, nes šis rašytojas visada tai garantuoja.
