Romane pasakojama apie dvi moteris ir jų persipinančius likimus. Pirmoji – Aliksė – sėkminga, du vaikus auginanti moteris, sukūrusi moteris palaikančią imperiją ir turinčią tūkstančius sekėjų internete. Kita romano herojė – Aliksei dirbanti jauna mergina Emira. Aliksės dukrytę Brajerę prižiūrinti Emira suteikia mergytei tiek meilės, kiek motina negeba, ji yra visas jos gyvenimas. Tačiau lemtingo sutapimo dėka moterų gyvenimai apsiverčia – Emira patenka į sudėtingą situaciją parduotuvėje, kuomet rasistas apsauginis ją užsipuola, o praeivis visą incidentą nufilmuoja… įrašas netrukus tampa tarsi atskiras istorijos veikėjas, kuris, tikėtina, bet kada išnirs į paviršių ir sukels bangas gana ramiuose veikėjų gyvenimuose.
Drama, drama, drama. Visa ši knyga yra apie tai, kaip galima iš musės priskaldyti dramblį, ypač jei užantyje nešiojiesi jaunystės nuoskaudas ir niekaip nesugebi jų paleisti. Tai knyga apie tai, kaip egocentriškos asmenybės, pasikinkiusios rasizmo kortą gali gadinti kitiems gyvenimus. Arba viskas viename. Mano subjektyvia nuomone, pusės, jei ne daugiau problemų čia nebūtų buvę, jei žmonės tiesiog kalbėtųsi, jei nedarytų skubotų išvadų ir nepultų taip greitai „taisyti“ klaidų, kurių taisymo niekas neprašo. Ir kalbu ne tik apie patarimų dalinimą, bet ir apie tą „aš žinau, kas yra teisinga, tuoj viską sutvarkysiu“. Ne, ne ir dar kartą ne – ši knyga tik patikina, kad kai kuriems žmonėms reikia leisti savo problemas išspręsti patiems.
Ir vis tik noriu pakalbėti ir paburbėti apie Aliksę. Seniai manęs nebuvo taip užsiutinusi pagrindinė veikėja. Prieš kiekvieną jos poelgį norėjosi sakyti – ne, ne. Nedaryk to, čia ne tavo reikalas. Palik nuoskaudas ir leisk kitiems žmonėms patiems viską patirti, nesvarbu, kad manaisi (esi tikra) esanti teisi. Visada smagu, kai gebame pasimokyti iš svetimų klaidų, tačiau juk iš savų mokomasi gerokai veiksmingiau.
Mane visada labai stipriai paliečia ir motinystės temos. Pati vaikų neturiu, tačiau esu susidariusi tam tikrą nuomonę ir kaip moteris galiu drąsiai pasakyti – sužinojus, kad vaikas auklei pasako, jog mama jo nemyli… būdama mama išprotėčiau. Koks ryšys turi užsimegzti su aukle, kad vaikas imtų manyti, jog mama jo nemyli?
Ir nors romane buvo daug dramos, vietomis net akis varčiau, pabaiga man labai patiko. Viduryje maniau, kad knygą vertinsiu tik vidutiniškai, tačiau atomazga sudėliojo visus taškus ant i, siužete kabėję klausimai liko atsakyti ir mane tenkino tai, kaip viskas išsirutuliojo. Tie, kas turėjo išeiti aukštai pakelta galva, taip ir padarė bei liko ištikimi sau. O tai kartais svarbiau už bet kokius jausmus, kuriuos jauti. Vis tik, Aliksę ilgai atsiminsiu kaip vieną šlykščiausių moterų, sutiktų literatūros pasaulyje. Deja, tačiau tokių „teisuolių“ dažnai mėtosi ir realybėje, tik reikia gebėti greičiau jas perprasti ir apeiti labai plačiu lankstu.
