Devintojo dešimtmečio Glazgas, Agnesė gyvena skurdžiai, vargingai, nesibodi vyrų dėmesio, turi tris vaikus ir nuolat namų užkaboriuose slepiamus butelius, didžiulį išdidumą ir begales svajonių. Tačiau gyvenimas jos nelepina – moteris nesusitvarko su priklausomybėmis, vyrai jos gyvenime atneša daugiau skausmo, nei laimės, o kovojant su priklausomybėmis nėra lengva išlaikyti vaikus ir namus. Vaikai bando traukti mamą iš alkoholizmo pelkės, tačiau galiausiai ima trauktis ir gelbėti save, kol Šugis lieka vienas su Agnese.
Labai mėgstu istorijas, kurios stipriai paliečia, suvirpina širdį. Be to, man labai mažai ir reikia, kad imčiau graudintis, gailėti veikėjų ir imčiau skandinti save mazochizmo liūne. Šioji knyga galėjo, potencialiai buvo toji, kai viskas taip ir įvyks – maniausi – skaitysiu, gailėsiu, verksiu. O štai ir ne. Nors suprantu, kad alkoholizmas yra baisi, baisi liga ir priklausomybė – iš jos yra galima išlipti, pasveikti, pasistengti dėl savęs ir vaikų ir išsikapstyti. Deja, viskas, kas vyko šioje knygoje man buvo matyta ir girdėta dviejuose kontekstuose: knygoje „Andželos pelenai“ ir TV eteryje, kai rodomos laidos apie asocialias šeimas ir jų kovą už būvį. Skaitydama apie Šugį taip ir jaučiausi – tarsi gyvenčiau TV pagalbos eteryje, kur tos pagalbos iš tiesų niekam nereikia. Arba kur ji yra nepageidaujama.
Pabaigus knygą mintyse su savimi diskutavau: kodėl yra rašomos tokios knygos? Papasakoti savo istorijai, išprovokuoti skaitytoją? Sukelti emocijas? Ar viskas viename? Nes šią knygą skaitant viskas tiesiog kas kelis puslapius ritosi žemyn ir jokių prošvaisčių čia nebuvo įmanoma įžvelgti net ir labai stengiantis. Visi gerai žinome – išgelbėti galima tik tą, kuris nori būti išgelbėtas.
Labai patiko Šugis Beinas. Vaikas, kurio geros ir tyros širdelės nesugebėjo sugadinti nei negandos, nei matomas smurtas ir skurdas, nei motinos meilės trūkumas. Žavėjausi vaiku ir tuo pat metu jo gailėjau, nes vaikai neturi užaugti anksčiau laiko. Niekas neturi teisės iš jų atimti vaikystės.
Iš kitų skaitytojų teko girdėti, kad knyga parašyta autentiška Glazgo tarme, kad knygoje gausu žargono, kad tekstas įspūdingas, ir tą pačią akimirką pasigailėjau ėmusi vertimą. Jokiu būdu neteigiu, kad vertimas buvo blogas, tačiau ta Glazgo tarmė ir įdomesni žodelyčiai buvo numetami skaitytojui tik retsykiais. Tarsi veikėjai vienaip ar kitaip kalbėtų tik kai vertėjui patogu. O aš nujaučiu, kad buvo ne taip. Vis tik tos vietos, kurias buvo pasistengta išversti kūrybingai – puikios. Netaisyklingos gramatikos trupiniai, nukąstos galūnės ar sakiniai, kurie suformuluoti taip, kad negali nesišypsoti.
Nežinau, ar tai yra knyga, kurią drąsiai visiems rekomenduočiau. Nežinau, ar galiu ir jos nepaminėti, kai kalbame apie stiprias, širdin įkrentančias istorijas. Liūdnas romanas, skaudūs likimai, bet vis tik man patiko. Patiko nuoga realybė, ir toks jos vaizdavimas, nes jei mes gyvename šiltame socialiniame klimate, tikrai nereiškia, kad tokioje pat temperatūroje egzistuoja visas likęs pasaulis.
