Safolko apylinkėse, Saton Hu dvaro teritorijoje kasinėjami pilkapynai. Dvaro savininkė pasamdo archeologą – mėgėją, kuris imasi ieškoti užkasto lobio ir… randa. Bezilis Braunas atkasa seną, viduramžiais po žeme užkastą laivą, tikėtina, laivą-kapą. Atradimas išjudina vandenis ir archeologų bendruomenė sukruta – kaip čia atiduosi tokius nuopelnus mėgėjui kasinėtojui?
Perkūne perkūnėli, kiek aš tikėjausi daug iš šios knygos. Romantiškai nuteikiantis viršelis, rodosi – įdomus metas ir gana retai sutinkamos aplinkybės. Archeologijos mano gyvenime maža, tad knygoje tikėjausi jos daugiau. Nebūčiau pykusi, net jei autorius būtų kiekvieną teptuką ir kauptuką aprašęs, būčiau išmokusi kažką naujo. Bet jis to nepadarė, vietoje to, vaikščiojo, trypčiojo aplink, ir man kažkaip pasirodė, kad nei archeologijos iki galo neatskleidė, nei santykių plačiau nepanarpliojo. Viskas priešokiais, paviršiumi.
Vis tik istorija – neišgalvota. Toks miestelis, dvaras ir pilkapynai su lobiais juose – egzistuoja ir tuometinė mokslininkų karta ėjo iš proto dėl šio atradimo. Be laivo, buvo atkasta ir nemažai dirbinių iš metalo, papuošalų, ginklų, smėliu virtę kūnai ir pinigai. Panašūs daiktai buvo atrasti ir Švedijoje, tad neatmetamos įvairios, skirtingos versijos dėl žmonių, lankiusių Safolko kraštą. Yra kalbama, kad Saton Hu kapavietės yra minimos ir garsiajame kūrinyje „Beovulfas“, parašytame senąja anglų kalba. Tai tik dar kartą patvirtina, kokio senumo yra Safolke palaidoti laivai, turtai ir kūnai.
Keista knyga, lėta. Nemažai humoro joje radau – jis praskaidrino gana niūriai besivystantį siužetą ir tuos labai tiesius jo vingius. Mėgstu lėtas knygas, tačiau ir tokiose man turi rastis kažkoks klaktelėjimas, vieta, kuri paveiktų, sujaudintų ar bent nustebintų. O štai čia – deja, to aš pasigedau. Vis tik istorinė romano pusė sudomino, paskatino pasidomėti plačiau. Planuose ir filmas, kuriame mėgėjo archeologo vaidmuo teko nuostabiajam Ralph Fiennes.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
Susitikime instagrame!
