Praeitą savaitę sėdėjau Amsterdame ant suolelio ir pabaiginėjau šią knygą. Užvertus romaną ėmiau bendrauti su pora italų ir prancūzu, ir, kaip įdomu – temos visai netrukus pasisuko tomis pačiomis kryptimis – vaikai, jų turėjimas ar pasirinkimas jų neturėti. Pusė vakaro diskutavome ir vis tik priėjome išvadą, kad tai yra kiekvieno žmogaus pasirinkimas ir reikėtų spjauti į visuomenės spaudimą. Tačiau ar po diskusijų ir užvertus šią knygą sužinojau kažką naujo? Ne, bet įsitikinau, kad jei nori būti laimingas, turi išlikti ištikimas visų pirma sau. Savo įsitikinimams, troškimams, svajonėms.
Tai provokuojantis pasakojimas apie Rouzę Napolitano ir devynis jos gyvenimo variantus: kas būtų jei… Rouzė nuspręstų paklausyti savo širdies, neturėtų vaikų ir tada jos santuoka subyrėtų. Arba kas būtų, jei net ir nusprendžiant jų neturėti, vyras liktų? ...kas, jei vis tik Rouzė pamintų savo AŠ ir nuspręstų susilaukti vaikų? Kokios galimos baigtys būtų tada? O galiausiai, kas nutiktų, jei abu žmonės dar prieš vestuves vienas kitą išgirstų ir nesitikėtų, kad nuomonė su laiku pasikeis? Autorė mus veda visais šiais skirtingais keliais (iš viso devyniais) ir parodo dalykus, apie kuriuos dažnas nė nesusimąstome.
Nėra didelė paslaptis, kad paskutiniu metu vis susitikinėju, tad ši tema man gana aktuali. Pokalbiai apie ateitį ir vaikus yra nuostabiai veikiantis filtras – vien tik noras kalbėti arba nekalbėti šiomis temomis parodo daugiau, nei noras ar nenoras tą šeimą kurti. Išsiaiškini šiuos dalykus pačioje pradžioje ir pasidaro aišku, ar verta bristi giliau, nes nieku gyvu nesitikėčiau pakeisti žmogaus nuomonės tokiais svarbiais klausimais. Juk nuo to priklauso mūsų laimė. Nenorėčiau savo kailiu patirti net 8 iš 9 čia aprašomų gyvenimo variantų, dėl to renkuosi filtruoti.
Aštri tema, nesaldi knyga. Istorijos vingiai tokie, kad ir realiame gyvenime susidūrus šiais dalykais ne visada pavyksta nuslėpti nuotabos žvilgsnį išgirdus iš moters, kad ji nenori vaikų. Kaip? Kodėl? Bet gal dar apsigalvosi ir po to bus per vėlu?
O kas būtų, jei tiesiog priimtume tai kaip normą – vieni nori, kiti ne. Ir tiek. O tada mažiau vieni kitus ėstume. Nes tiek iš šios knygos, tiek ir iš aplinkos žinau, kad skaudžiausiai tokiose situacijose jau pakapoja artimiausi žmonės, tad svetimi savo druską gali pasilikti ir barstyti ją kažkur kitur.
Kandžiai dėliojasi mano mintys apie šį puikų romaną. Bet galvoje dūzgia minčių avilys, ir jau ne vieną dieną. Šioji knyga, nors ir labai pamokanti, joje nejaučiame kažkokio kartaus didaktinio poskonio. Nėra moralų ar išvadų, kurias autorė norėtų, kad skaitytojai pasidarytų. Jos ateina automatiškai. Po kiekvienos užsibaigusios gijos, po tam tikroje vietoje sumegzto mazgo tu gali sau pasisakyti – taip, čia viskas gerai, arba priešingai, keiktelti ir piktai papurtyti galvą dėl veikėjų, kurie išduoda save. Stipri knyga, paveiki knyga. Nors pasikartojimai vietomis erzino, vis tik vertinu itin gerai už drąsą kalbėti temomis, kurias visuomenėje neretai bijome paliesti. O palietę gūžiamės, nes „o ką kiti pagalvos“.
