Mokslinė fantastika ir filosofija yra tie žanrai, kurie į mano akiratį patenka itin retai. Jei kalbame apie fantastiką – mane labiau žavi mojavimas burtų lazdelėmis, užkalbėjimai ir mistika, o ne sąmokslo teorijas primenantys išvedžiojimai. Tačiau aš nėmėgstu nusistatyti prieš vienas ar kitas knygas anksčiau laiko (nebent tai yra smegenų plovimas – bet čia jau kita tema, ir dažnai verta diskusijos) vien todėl, kad žanras man mažiau pažįstamas. Imdama šią knygą į rankas net nenumaniau, ko tikėtis. Ar pabaigusi gavau atsakymus? Ar viskas čia aišku ir išspręsta? Kaip pažiūrėsi – jei per mokslinės fantastikos prizmę – galimai taip, nes teorijų ir hipotezių buvo pateikta daug. Jei per filosofinę – atsakymus kaži ar atrado ir pats autorius.
Romano centre – daug veikėjų. Visi su skirtingomis problemomis, visi kažko ieško, kažką kuria, pykstasi, taikosi. O juos visus sieja skrydis lėktuvu. Visi keleiviai skrido reisu kovo mėnesį Paryžius – Niujorkas, lėktuvas pateko į nenusakomo smarkumo audrą, turbulencija buvo tokia, kad dauguma manėsi, kad čia paskutinioji, o tada lėktuvas išskrido į giedrą… keliais mėnesiais vėliau. Tarsi kažkas būtų paėmęs ir nukopijavęs lėktuvą su visais jo keleiviais, nes per tuos mėnesius „originalai“ ramiai gyveno savo gyvenimus, buvo, kūrė, mirė. Į šią nepaaiškinamą situaciją netrukuss įtraukiami visi – šalių prezidentai, FTB, saugumo organizacijos, psichologai, dar begalė kitų specialistų ir mokslininkų, nei skirtingų religijų atstovai. Kas čia įvyko ir kaip su dublikatais elgtis?
Čia buvo vienas keisčiausių romanų mano gyvenime. Kaip ir supranti, kaip ir aišku. Nesu didelė sąmokslo teorijų mėgeja, noriu naiviai tikėti, kad nesame valdomi kažko iš aukščiau, kad nesame tik sistemos dalis, sraigtelis, tačiau po tokių knygų net mano galvoje ima kirbėti abejonė. Ir aš nesu tikra, ar man tai patinka.
Esu tikra, jei ne pandemija, šį romaną skaityčiau visiškai kitaip. Matyčiau jį labiau kaip fantastikos kūrinį, o dabar, deja, tai neįmanoma – asmeninės patirtys leidžia mintimis nuklysti toliau ir kapstyti giliau, nei pati norėčiau.
Labai daug ir gero humoro radau šioje knygoje. Tarp visų rimtų, mokslinių pasvarstymų čia nuolat kuris nors veikėjas suskeldavo po juokelį, ir jie buvo tokie prancūziškai nesubtilūs, tokie aštrūs, kad norėjosi prunkšti. Ir kadangi didžioji dalis tų juokelių buvo persunkti sarkazmo, tai tiko mano skoniui tobulai.
Keista knyga, bet jau kartojuosi. Kitokia, sudėtinga, tai tikrai nėra savaitgalio skaitinys, kurį pasiimsi, sugrauši ir užvertus gūžtelsi pečiais. Man pačiai siužetas sukasi galvoje nuo pat tos dienos, kai knygą pradėjau skaityti – ši istorija įtraukia ir įpina tarsi voratinklis, iš kurio sunkiai beištrūksi. Ar knygą rekomenduočiau? O taip, bet tiems, kuriems trūksta problemų ar galvosūkių gyvenime. Čia jų rasit, pažadu.
