Yra nemažai knygų ir filmų ligos tema. Juk kai pagalvoji, nelemtas vėžys paliečia kiekvieną šeimą, kiekvieno iš mūsų širdyje gyvena po prisiminimą ar kelis, visi iš mūsų esame bent jau girdėję istorijų apie tuos, kurie mūsų pasaulį paliko per greitai, per anksti, išeidami su begale skausmo ir apmaudo. Ar aš esu išimtis? Tikrai ne, nes taip pat gyvenime turiu net ne vieną pavyzdį, kai norisi sakyti, kad viskas yra neteisinga, kaž žmonės dar nespėjo pagyventi tiek, kiek reikėjo, kad tėvas dar neišmylėjo vaikų, o jauna mergina tiesiog nespėjo… nespėjo nieko.
Romane pasakojama apie mamos ir dukros ryšį, apie Madi ir Evą. Madi – paauglė, kuriai diagnozuotas vėžys ir šešiolikmetė bando išgyventi. Kabinasi į gyvenimą, nori, tiesia rankas link dalykų, kurie jai svarbūs, kuria ryšį su aplinkiniais, kol pasidaro sunku ir tol, kol ateina pabaiga.
Būtent dėl to tokios knygos ir įkvėpia – imti, semti, gerti gyvenimą į save ir suvokti jo ribotumą. Skamba kaip klišė, bet kartais matant, kaip žmonės švaisto laiką, dirba nemylimus darbus, būna toksiškuose santykiuose ar renkasi dalykus iš patogumo, o ne kad širdis dainuotų, taip ir norisi purtyti galvą ir svarstyti – kas turi trinktelti, kad imtum iš tiesų gyventi.
Knyga parašyta nepaprastai gražiai. Autorė nebando mūsų graudinti kas kelis puslapius, nekyla noras raudoti, nes istorija, kad ir kokia liūdna bebūtų, man pasirodė kupina šviesos, jaukumo ir begalinės meilės. Ežeras, jo spalvos įsipina į romaną tarsi atskiras personažas, mainosi, kaip mainosi veikėjų jausenos, esant tokiai situacijai. Kol galiausiai ryškus ir šiltas vanduo užšąla, o tada ima pranašiškai eižėti…
Dar noriu užsiminti apie laiškus, tėvo liniją, kuri man patiko. Žavėjo tai, kaip Madi rašė, ką rašė ir ko pasirinko nesakyti. Tarsi gyvenime trūktų vieno – santykiu su kažkuo, kas nežinotų didžiausių jos baimių. Taip pat – ekologijos tema ir sutapimas, kad žinodama, jog neišgelbės savęs, Madi bent jau bandė išgelbėti pasaulį. Bandymas po savęs palikti daugiau tvarkos nei chaoso man pasirodė dosnu ir teisinga.
Nuostabiai parašyta knyga. Sujaudino iki sielos gelmių, nors to nesitikėjau. Nežinojau, ko tikėtis, ėmiau su ramios istorijos poreikiu – tokią ir gavau. Lėtą, ramią kelionę link pabaigos, kur už kiekvieno posūkio slypėjo sprendimai, atsakymai ir labai stiprus ryšys, kuris išliko iki paskutinės sekundės.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
www.instagram.com/gretabrigita.lt
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
www.instagram.com/gretabrigita.lt
