Mėgstu trilerius, tačiau nesu didelė paprastų, lėtų detektyvų mėgėja. Tačiau šioji serija – taisyklės išimtis. Kaip ir pirmoji dalis, šioji irgi įsiurbė. Vėl kelios bylos, kelios linijos ir šįkart pagrindinė linija pasirodė gerokai stipresnė, nei pirmojoje dalyje.
Kas vyksta šioje dalyje? Turtuolių namus iškrausto plėšikai, tačiau nepanašu, kad išsineša kažką vertingo. Kitoje šeimoje gerokai didesnė tragedija – per mokyklos ekskursiją svetimo žmogaus yra išsivedamas berniukas. Bėga laikas, mažasis Dodo neatsiranda, grobėjai neskuba reikalauti išpirkos. O kur dar pačių veikėjų santykių peripetijos ir dramos, kurių čia taip pat netrūksta, bet jos visiškai neužgožia tyrimų.
Kaip ir skaitant pirmąją dalį, taip ir čia, didžiausias simpatijas sukelia būtent veikėjai. Nevykėlių irštva turėjęs tapti komisariatas vis tik dirba neblogai, kolektyvas spalvingas, tačiau rezultatus galiausiai pasiekia ir mažai kas gali prikaišioti, kad jie blogai dirba savo darbą.
Įdomūs pasirodė ir tam tikri intarpai apie tamsą, baimes, jutimus. Kartais jau mąstai, kad čia Dodo mintys, bet tada jos pasirodo per daug brandžios, lyg būtų išsakomos jau daug mačiusio žmogaus, tuomet suvoki, kokia baimė yra universali ir kaip ji nepriklauso nuo amžiaus.
Negaliu nepaminėti ir meilės miestui, ir tos kalbos vėl verčia mane svajoti apie kelionę į Italijos pietus. Tai klasikinis detektyvas, kuriame tyrėjai ir aiškinasi nusikaltimų mįsles, ir bando nepaklysti savo gyvenimo labirintuose. Ir abu šie dalykai netrukdo vienas kitam. O kur dar knygos pabaiga, kuomet sunkiai suprantu, kaip reikės išlaukti kitos dalies.
Daugiau plėstis nenoriu, tik dar kartą įsitikinau, kad nupoliruoti fasadai dažniausiai slepia kur kas daugiau, nei matome iš išorės. Ir kad, deja, bet kai kuriems žmonėms vis tik reikėtų niekada netapti tėvais.
