Paskutiniu metu išties renkuosi ne pačius lengviausius skaitinius. Imdama ir šią žinojau, kad laukia klampi, skaudi ir stipriai supurtysianti istorija. O kur dar faktas, jog čia ne šiaip romanas, o puikūs garsios danų autorės memuarai. Tove veda mus per savo gyvenimą nuo pat vaikystės iki… kažkur. Tik vėliau, pabaigus knygą ėmiausi ieškoti informacijos ir po tokių amerikietiškų kalnelių, kaži ar mane nustebino atomazga ir tai, kaip rašytoja baigė savo dienas.
Vis tik mane labiausiai supurtė ir palietė pirmoji dalis. „Vaikystė“ vedžioja mus Kopenhagos gatvėmis, o Tove labai jautriai pasakoja apie savo santykį su aplinka, ją supančiais žmonėmis, o visų svarbiausia – su mama.
„Mūsų keista, trapi, nesibaigianti laimė tarpdavo tik kai likdavome vienos, o kai lioviausi būti mažas vaikas, tas jausmas niekada iš tikrųjų nebegrįžo, tik retais, atsitiktiniais blyksniais, kurie man tapę tokie brangūs dabar, kai mama mirusi ir nebėra nieko, kas galėtų papasakoti tikrąją jos istoriją.“
Skurdas, nepriteklius, nuolatinė kova už būvį, už vaikus, už vaikystę – tokia yra pirmoji knygos dalis. Tove auga, bręsta, tačiau jau suaugusios moters rašomuose memuaruose galima įžvelgti, kad dar būdama vaikas ji buvo nepaprastai įžvalgi, stebėdavo aplinką ir įžvelgdavo dalykus, kurių kartais negebėdavo pamatyti suaugę. O gal vis tik tai apgaulė, nes kai suaugęs bandai analizuoti vaikystę, viskas skamba brandžiau ir protingiau, ar ne?⠀
„Žinau, kad kiekvienas žmogus turi savo tiesą, kaip ir kiekvienas vaikas turi savo vaikystę.“
Knygoje apstu gražių apmąstymų apie skirtingus gyvenimo etapus, tačiau vis tik pirmoji, „Vaikystės“ dalis man pasirodė pati sodriausia, šilčiausia ir įdomiausia. Gal dėl nuojautos, gal dėl žinojimo, kas bus toliau tarsi save stabdžiau ir nenorėjau, kad Tovė subręstų…
Apie „Jaunystę“ kažkodėl norisi kalbėti mažiausiai. Moters kova už būvį, kūrėjos bandymas skintis per labai aštrius, vyrų supintus erškėčių krūmus ar gausiai bujojančias piktžoles. Tačiau be šios dalies istorija būtų neišbaigta. Tarsi kas iškąstų svarbią dėlionės detalę, apsimetant, kad jos ten nė nebuvo – o skylė tai žioji.
Trečioji dalis – „Priklausomybė“ – pakankamai už save pasakantis pavadinimas, kai juntamas smigimas žemyn, klimpimas į pačias negailestingiausias pelkes ir tie vyrai, vyrai, nelemti vyrai Tovės gyvenime, gramzdinę ją dar stipriau. Šioji dalis mane siutino, kraujas virė, nes visada gaila žmonių, kuriuos spardo gulinčius. O jei tie žmonės tokie talentingi, norėtųsi, kad kažkas galiausiai paduotų ranką ir leistų gyventi toliau. Deja, taip nutinka ne visada.
Viena stipriausių šiemet skaitytų knygų. Tai, su kokia emocija ji parašyta, įsiurbia ir nepaleidžia. Nors ir matai, kokie toksiški santykiai; nors ir tarsi per rakto skylutę stebi kūrėjos gyvenimą ir moters kritimą dugnan, negali atsistebėti, kaip savikritiškai Tovė rašo ir apie tai, apie ką kalbėti yra sunku ar gėdinga. Ši istorija, deja, aktuali ir šiandien, mazochizmas, viena ar kita forma, populiarus buvo visais laikais. O mada mėgsta sugrįžti.
Įsigyti galite čia:
