Adamas ir Amelija – pora, bandanti savaitgalio Škotijos užkampyje pagalba lipdyti begriūvančius santykius. Amelija laimi išvyką darbe rengtame konkurse, tačiau atvykus viskas išsyk pasirodo labai keista: apleista koplyčia, joje kraupios detalės, įmantriai ir gąsdinančiai įrengti kambariai. Pora atvyksta čia tikėdamiesi suklijuoti tai, kas subyrėjo, tačiau panašu, kad koplyčios atmosfera ir tam tikri jos užkampiai tarsi specialiai pritaikyti porai išskirti. O kur dar žmonos laiškai Adamui, rašyti kiekvienų metinių proga, su pabraukymais, pataisymais ir gana stipriu sarkazmo prieskoniu.
Taip, Alice Feeney ir vėl nenuvylė, vėl apgavo, apsuko ir susuko viską taip, kad net likau nesupratus, kurioje čia vietoje ėmė rastis, o kurioje dinginėti dalykai ir detalės. Paklaidino ir veikėjų santykiuose, ir toje apleistoje koplyčioje, kurioje papildomos durys ir kambariai ėmėsi rastis tarsi iš niekur kaip kokiam Hogvartse.
Truputį nesupratau didžiąją dalį romano, kodėl Adamui buvo pridėtas sutrikimas, kai negali atpažinti veidų. Pusę knygos mąsčiau, kad nesusiriša galai, kad kažką praleidau, kad negali tiesiog paminėti Čechovo ginklo, ir jo nepanaudoti. Taip knygose nevyksta, toks svarbus veikėjo bruožas, ir kodėl jis čia panaudotas? Tačiau ir vėl – Feeney meistriškai sudėliojo viską į tam skirtas lentynėles.
Visada apie trilerius norisi kalbėti labai daug, mielai ir apie pabaigą diskutuočiau. Man čia patiko daug kas – chemija tarp veikėjų, slapti kambariai, atmosfera. Lengvai galėjau įsivaizduoti visus koplyčios užkaborius ir slaptus koridorius. Įdomūs pasirodė ir laiškai su pataisymais – mažai kur matytas sprendimas, ypač, kai pataisymuose dažniau buvo tiesa, nei atvirkščiai.
Stiprus, greitas trileris-drama, kai atmosfera yra tarsi atskiras veikėjas ir papildo romaną pačiomis netikėčiausiomis spalvomis. Nujaučiu, kad tik nedidelė dalis skaitytojų atspės visą esmę anksčiau laiko. Šįkart ir aš neišgliaudžiau, o žinant mano uoslę atsakymams – bravo.
