Stefanė – dukrelę Miją auginanti mama, kuri galiausiai pabėga iš toksiškų, smurtu, manipuliacijomis ir nepasitikėjimu prisodrintų santykių. O tada viskas ima byrėti – moteris turi suktis, verstis per galvą, kad išgyventų šiandienos Amerikoje. Ji imasi padienių darbelių, jokia veikla jai neatrodo atstumianti, tad galiausiai ji imasi valymo. Važinėja po svetimus namus, juos blizgina, o grįžusi į namus, jei tuo metu tokius turi, bando sukurti kuo gražesnį gyvenimą Mijai. Stefanė pasakoja mums apie savo patirtis ir jausmą, kai esi žemiau už kitus, kai tavęs nevertina ir dažnai – net nemato. Tačiau jauna moteris net neketina nuleisti rankų ir svajoja apie laimingą, saugų gyvenimą ir rašytojos karjerą.
Istorijos herojė – jauna mama, kasdien kovojanti už save ir savo dukrelės gerovę. Už savo teises, galimybes. Jos noras išgyventi – įkvėpiantis, tačiau kai kurie poelgiai ir pasirinkimai vertė vartyti akis ir gūžčioti pečiais. Kodėl taip sakau? Manau, kad kažkuriuo gyvenimo etapu mano mamytė buvo panašioje situacije. Mano mama vaikystėje indus plaudavo po lediniu vandeniu kieme esančioje kolonėlėje, nes namie neturėjome vandens, ir jai tikrai niekada nebūtų šovusi mintis kelis litus, skirtus maistui išleisti bare alaus bokalui. Nes prašyti pagalbos ir kovoti už mano gerovę jai niekada neatrodė žema, neteisinga ar nepatogu, o už tai tegaliu dėkoti. O jei ir atrodė, jei taip ir jautėsi, to niekada nemačiau. Skurdas, sudėtingos gyvenimo sąlygos, gyvenimas be patogumų – aš gimiau vos atgavus nepriklausomybę, tad mano šeima tai pergyveno, tai matė. Kita vertus – socialinės garantijos, sveikatos apsauga ir mokesčiai čia niekada taip siaubingai negręžė, kaip iki šios dienos čiulpia syvus iš valstijose gyvenančių.
Jei ne tam tikros asmeninės (ar šeimos) patirtys, į šią istoriją žiūrėčiau visiškai kitaip. Matyčiau vargšę, gyvenimo vėtomą ir mėtomą moterį, tačiau… deja. Renkuosi ne smerkti, renkuosi tiesiog ne visada ją suprasti, ne visada pateisinti. Nežinau, turiu tam teisę, ar ne, tačiau manęs nesujaudino, nesugraudino, o ir piktino kiti dalykai, nei Stefanė tikėjosi pasakodama savo istoriją. Ar memuarai įdomūs? Be abejonės.
Ypač tiems, kurie idealizuoja ir romantizuoja Ameriką. Vis tik, sunkiau besiverčiantiems ten nėra jokios romantikos, tik nuolatinė kova už būvį, už save, savo artimą.
Įdomiausia, ir labiausiai kontrastų prisodrinta dalis pasirodė Stefanės pasakojimai apie klientus, jų namus ir tose namuose aptiktas istorijas. Kaip iš daiktų, jų išdėstymo, atmosferos ir dekoro galima įžiūrėti giliau nei paviršius ar tiesiog dulkių sluoksnis, kurį atėjus reikia nubraukti. Šioji knygos dalis vertė šypsotis ir suvokti, kad dažnas iš mūsų pateikiame kitiems tik fasadą, paviršių, tą patį matomiausią, bet lengviausiai pralaužiamą sluoksnį. Tai kažkiek galioja ir socialiniams tinklams, kuomet keliamos nuostabios nuotraukos su šypsenomis dažnai slepia kur kas daugiau: skausmą, neviltį, baimes ar net daugiasluoksnes paslaptis.
Gera matyti žmones, kurie geba atsistoti ant kojų, kurie sugeba išbristi. Tačiau aš kažkodėl įsitikinusi, kad tam tikri mūsų pačių sprendimai dažnai nulemia daugiau, nei tik aplinkybės, kuriose atsiduriame. Nenoriu smerkti, nenoriu kritikuoti, tačiau ši, turėjusi būti jautri, skaudi ir jaudinanti istorija man kėle dviprasmiškus jausmus ir emocijas. Galiu tik pasidžiaugti dėl tų, kurie nėra susidūrę su knygoje aprašomais dalykais ir kuriuos ši knyga sujaudins ir įkvėps.
