Ar žinote jausmą, kai jau išėjus iš namų paaiškėja, kad ant palaidinės yra dėmė ir tuomet visą dieną ją bandote prisidengti, nes atrodo, jog visi ją mato, atkreipia dėmesį ir galvoja – va, kokia murzė. Tai ši knyga yra truputį apie tai. Apie tas situacijas, kai mes galvojame, kad apie mus visi mąsto, mus stebi, tačiau iš tiesų realybė yra kitokia. Kuomet atrodo, kad moteris autobuse atkreipė dėmesį į mūsų klecką ant sijono, galimai ji tiesiog pavydžiai nužiūrėjo tobulą manikiūrą. Istorija tik patikina – žmonėms mes atrodome gražesni, nei patys sau. Ir tikėtina, dažnam – geresni, nei patys save tokiais laikome.
Ishiguro pasakoja mums apie Japoniją, kuri bando stotis ant kojų po Antrojo pasaulinio karo. Apie feniksą, kylantį iš pelenų. Apie savą kultūrą, meną, šeimos ryšius ir tai, kaip juos lengvai galima sutraukyti gyvenant vaikantis praeities šmėklas ir klaidas.
Ishiguro man jau pažįstamas. Kažkada seniai seniai su dideliu pasimėgavimu perskaičiau jo romaną „Neleisk man išeiti“ – iki šiol apie ją vis pamąstau. Tad po šio romano supratau vieną dalyką – nors Japonija mane intriguoja, vis tik nesu itin sužavėta Ishiguro piešiamo vaizdo. Knyga tokia lėta, subtili, ir tie dialogai tiesiog vertė mano kraują virti. Savaime suprantama, man tai per daug tolima, kad suvokčiau, ir kažkodėl net neabejoju, kad jie taip ir bendrauja – per aplinkui, subtiliai, neklausia rūpimų dalykų tiesiogiai, o tada skaudžiai kenčia nesusikalbėję.
Bet mane žavėjo meno dalis ir cenzūros klausimai, reguliavimas, ką menininkas gali tapyti, o ko jau nebe. Iš kur semtis įkvėpimo yra teisinga, o iš kur – jau smerktina. Kad ir kokie santūrūs japonai atrodytų, jie irgi yra linkę kovoti už savo įsitikinimus, kartais peržengdami tiek trapias, tiek ir gana ryškiai nubrėžtas ribas.
Tai romanas, kuriame susipina menas ir politika. Kur praeities klaidos atsiveja šiandien, tačiau jas matai vien pats ir susitaikyti reikia tik pačiam. Kitokia knyga, lėta knyga. Mintyse ilgam liks tik pora epizodų ir atmosfera, tačiau abejoju, ar pažintį su Ishiguro rekomenduočiau kam nors pradėti būtent nuo šios.
