Aš nekenčiau savo lietuvių kalbos mokytojos. Tiesiog nekenčiau. Turėjau vieną ir tą pačią nuo penktos iki pat dvyliktos klasės. Manau, dar vis manau, kad ir ji manęs nekentė ir dėl tos antipatijos nesąžiningai vertindavo rašinius. Tačiau ji buvo viena geriausių, viena nuostabiausių mokytojų, kuri mus vertė lipti ant stalo ir kalbėti, kad išvarytų scenos baimę, ji taip mylėjo literatūrą, kad analizuodavome ją dažniausiai kitaip, per margesnes prizmes ir kalbėdavome apie knygas plačiau. Panašiai, spėju, kaip Karolis. Ši lietuvių mokytoja surasdavo įdomų kūrinį, ir mums jį skaitydavo balsu (negaliu pamiršti ir jos ramaus balso skaitant knygos „Naktinis traukinys į Lisaboną“ ištrauką). Ji mums pasakodavo ir apie meną, ir apie kultūrą.
Skaitydama apie Karolio patirtis mokykloje, prisiminiau savo mokytoją ir prisiminiau savo praktikos mėnesius, kai susidūriau su gimnazistais, kuriems ir pati pasakojau apie tai, kaip ruoštis kalbėjimui (anglų kalbos), kaip kovoti su baimėmis, kaip planuoti laiką ir kaip teisingai ar bent jau protingiau susidėlioti tekstą, kurį vėliau turės egzaminuotojui pateikti žodžiu. Viskas, apie ką pasakoja Karolis šioje knygoje man pažįstama, nors mano, kaip mokytojos patirtis ir buvo trumpa. Bet to užteko, jog susivokčiau mokytoja būti nenorinti.
Knyga man patiko, skaitėsi įdomiai, netrukdė asmeninio gyvenimo intarpai, glumino nuolatinis didaktinis tonas (kita vertus – ko gali tikėtis iš mokytojo…). Tačiau mane papirko meilė literatūrai, knygoms, ir tai, kaip apie jas autorius kalbėjo viso pasakojimo metu. Tokie mokytojai ir turi būti – įkvepiantys, skatinantys, palaikantys ir įtraukiantys visus. Nes kalba, žodis, rašymas ir skaitymas yra mūsų visų gyvenime, visose jo srityse ir mes su tuo susiduriame kone kiekvieną minutę.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
www.instagram.com/gretabrigita.lt
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
www.instagram.com/gretabrigita.lt
