Labai apsidžiaugiau, kai išvydau, jog leidykla išleis tęsinį apie Lilę ir Etlasą, nes abu veikėjus pamilau skaitydama pirmąją dalį. Kas įvyko joje? Lilė papasakojo apie savo jaunystės laikų meilę Etlasą, apie tai, kaip padėjo jam sunkiu metu ir apie savo toksišką ir vietomis net pavojingą santuoką su neurochirugu Railiu. Tad antroji dalis – apie reabilitaciją, gijimą, meilę ir geras emocijas. Ar bent jau norėtume to tikėtis, nes aš iš visos širdies linkėjau ir norėjau jiems paties geriausio.
Buvo labai įdomu skaityti. Nors kaip ir viskas aišku, nujauti, kas bus, kaip ir kodėl įvyks vienas ar kitas konfliktas ar akistata, vis tiek skaitai su dideliu pasimėgavimu. Hoover čia kuria kontrastus tarp vyrų puikiai – Etlasas rūpestingas, geros širdies, gyvenimo vėtytas ir mėtytas, tad užjaučia net tuos, kurie užuojautos nėra verti. O štai Lilės buvęs – pykčio nevaldantis psichopatas. Skirtumai tokie ryškūs, kad akimirką kitą suglumsti ir nesupranti, kaip ta pati moteris galėjo pamilti tokius skirtingus vyrus.
Šioje dalyje taip pat vyrauja ta „išrašymo“ terapija, kai net ir poroje esantys vienas kitam skaudžiausius dalykus išpasakoja raštu. Ir tai žavėjo, nes pripažinkime, surašyti kartais yra gerokai lengviau, mintys sklandesnės, gali viską geriau apgalvoti. Tiek dienoraščio įrašai, tiek laiškai virpino širdį.
Tačiau nebūčiau nuoširdi, jei pasakyčiau, kad mane įtikino tas tobulumas. Gal kaltos mano pačios gyvenimo aplinkybės ar patirtys, su kuriomis pati paskutiniu metu susidūriau, gal tiesiog naivumas išgaravo per visus metus, bet man sunku patikėti tokio idealumo santykiais. Jei kažkieno gyvenime yra tokie vyrai, kaip Etlasas – prašau papasakokite man, eisiu panašiose vietose maltis ir bandysiu pagauti. Tačiau kažkodėl nujaučiu, kad autorė tenorėjo reabilituoti skaitytojų tikėjimą meile, romantika ir įtikinti, kad egzistuoja princai.
Tai literatūrinis zefyras, saldainis, įsuktas dar į cukraus vatą, prieš tai pavoliojus sūrioje karamelėje. Tai pasakojimas, kuris turėtų kelti gražias emocijas, priverstų patikėti meile, gražiais santykiais ir laiminga pabaiga. Nors man nuo saldumo vietomis norėjosi raukytis, vis tik knygą skaičiau iki paryčių ir atsisveikinti nei su vienu veikėju nenorėjau. Ačiū už tai autorei, buvau pasiilgusi tokių emocijų ir įsitraukimo į istoriją.
