GERA DUKTĖ - Karin Slaughter

Pagal statistinius duomenis, 4 iš 10 pilnamečių žmonių Amerikoje turi bent vieną ginklą. Iš esmės apie tai ir yra ši knyga. ⠀

Šis romanas mano namuose buvo jau kurį laiką. Autorė žinoma, girdėta, parašiusi daug kūrinių, tačiau manęs jie niekada taip stipriai negundė, kad paimčiau į rankas. Tačiau galiausiai „Gera duktė“ mane lyg magnetas pritraukė ir knygą per kelias dienas perskaičiau. Priminė mano mėgstamos rašytojos Jodi Picoult kūrinius, kuriuose vyksta ir šeimos drama, ir nusikaltimas, ir teismas, o po to dažniausiai paaiškėja, kad dauguma įvykių susiję. Tad ši knyga tiek savo struktūra, tiek socialinėmis problemomis labai ryškiai priminė aną autorę.

Knyga pasakoja apie šeimą, kurioje tėvas yra teisininkas, ginantis dažnai visuomenėje atstumiamus ir taip atneša nelaimę po nelaimės, kurią galiausiai ištinka tragedija, pareikalavusi ir aukų. Praėjus beveik trims dešimtmečiams Šarlė, pasekusi tėvo pėdomis dirba advokate. Likimas, žinoma, įpina ją į sudėtingą situaciją – mokyklos koridoriuose ima šaudyti viena iš mokinių, o Šarlė atsiduria įvykių sūkuryje. Atrodytų įprasta byla ima atrodyti vis migločiau, tad Šarlė su tėvu ieško išeičių, kaip ištraukti neva šaudžiusią merginą iš duobės. Tuo pat metu į miestelį ima grįžti seni vaiduokliai, atsivilkdami ir šeimos paslaptis…

Man patinka Amerika, jos gamta, dydis, multikurtūriškumas, tai, kaip jie priima kitokius, kaip stipriai jaučiasi laisvumas bendraujant ir kaip kartais jie sugeba į dalykus pažvelgti paprasčiau, nei mes, europiečiai. Vis tik be tų laisvių ir paprastumo, Amerika turi daug ir didelių problemų. Įprastai gal ir nesileisčiau į politikos labirintus, tačiau apie tos šalies konstituciją ir jos pataisas mokiausi, domėjausi ir nemažai skaičiau, tad nepaminėti negaliu. Kalbant apie šią knygą, kalbant apie Ameriką kaip visumą – didelė jos problemą yra antroji konstitucijos pataisa, kuri suteikia teisę kiekvienam žmogui turėti ir nešiotis ginklą apsaugai. Ginklą gali nusipirkti bet kas, bet kur. Sueina 18 metų, nueini į parduotuvę, nusiperki ginklą ir iššaudai pusę klasės, nes iš tavęs tyčiojosi. Ir dar mokytoją, kuris nieko dėl to nedarė. 

Įžvelgiate sarkazmą? Ir gerai, tiksliau, būtų gerai, jei tai būtų pokštas. Per šią savaitę Amerikoje buvo 2 masiniai šaudymai, vienas iš jų mokykloje, kur žuvo 7 žmonės. Trys iš jų – devynmečiai, kurie galbūt būtų galėję išaugti į normalius žmones, pakeisiančius šituos beprotiškus įstatymus.

Tikriausiai reikėtų grįžti prie romano – o romanas puikus. Norisi užberti kruopą druskos dėl labai per stipriai ištęsto siužeto, tačiau kita vertus – čia tiek daug visko įvyko, praeities įvykiai pynėsi su dabartimi, žmonės aiškinosi priežastis ir pasėkmes, viskas tai aiškėjo, tai vėl buvo paslepiama po storais siužeto sluoksniais, kuriuos atidengti reikėjo laiko.

Ir vis tik norisi pagirti autorės sprendimą kai kuriuos istorijos vingius papasakoti kelissyk (panašiai, kaip Jo Nesbø knygoje „Karalystė“), taip atskleidžiant vis daugiau informacijos ir parodant viską iš skirtingų perspektyvų. Ne kartą nustebau.

O vis tik tai liūdna istorija. Daugiau blogo, nei gero įvyko veikėjams, norėtųsi gailėti, norėtųsi suprasti. Tačiau galima vėl grįžti prie konstitucijos – nes tai yra šaknys, iš kurių dangaus link metų metus stiebėsi visuomenė. O kai svarbiausias šalies dokumentas į neprotingų, neatsakingų žmonių rankas tiesiogine to žodžio prasme įduoda ginklus, kaži ar galime stebėtis, kai jie naudojami ne tik apsaugai.

Leidyklos dovana.

Susitikime instagrame!
www.instagram.com/gretabrigita.lt